Manifestas indų lygmenyje.

           Baisiausiai nervina ant stalo gulintis obuolys ir netvarkingas butas. Turėdama daugiau pinigų pasisamdyčiau namų tvarkytoją ir gulėdama ant sofos žiūrėčiau kaip ji pluša. Aš iš tų, kuriems patinka žiūrėti kaip dirba svetimi. Toks pomėgis yra savotiškas ekshibicionizmas, tačiau nemėgstu savęs varžyti. Gal dėl to, kad paprasčiausiai nežinau kada pasibaigs mano beveik neprasminga būtis šiame pasaulyje. Gyvenu per daug nesistengdama -  nelabai rūpi visokios tamsios dėmės mano biografijoje, kurios niekas neparašys.

            Per daug nesuku galvos. Jei sukčiau, dar nukristų. Neestetiškai atrodytų. O estetika yra bene vienintelis dalykas, kuris retkarčiais mane sudomina dėl savo apčiuopiamumo bei lokalizacijos - ją galiu visur matyti, rasti ir apčiuopti. Ką čia slėpsi, man gražu, kai žiūrint į aptemptas merginų sukneles nesimato jų dėvimų apatinių kelnaičių raštų, o virtuvėje nėra nė vieno nešvaraus indo.  

         Tiesą sakant, jų galėtų nebūti išvis. Jie dūžta, dekoratyvinės gėlytės su laiku nusitrina , ornamentai išeina iš mados ir valgydamas grikių košę turi jaustis taip, tarsi būtum patekęs į praėjusį dešimtmetį. Tie nedėkingi indai gali sugadinti gyvenimą.

           Kai buvau kvaištelėjusi iš meilės nuostabiai gražiam projektuotojui, gimtadienio proga jam norėjau padovanoti pora lėkščių. Jis beveik neturėjo indų. Valgydavome iš tos pačios lėkštės. Kita vertus, jis savo pietų ir kitą valgymo laiką praleisdavo darbe arba greitojo maisto restorane. Kam jam tų indų, kai nėra ką į juos įdėti.

       Nieko jam nedovanojau.  Prisiminiau, kad jį pažįstu gal tik pora mėnesių, galų gale pasibaigė pinigai, tad nebebuvo dėl ko sukti galvos. Vėliau mes nustojome bendrauti, nes jam ,,reikėjo pabaigti rudens sezono projektus". Buvo gaila. Nežinau ko labiau - kad išsiskyrėme ar kad gimtadienio proga jam nepadovanojau lėkščių...

Gal tau patarti?

Žmonės šneka, kad greitai Kalėdos. Noriu būti tokia kaip visi, nes taip patogu, todėl perku nebūtinai reikalingas dovanas, rašau nuvalkiotus atvirukus, nes ne visada prisimenu ką išties kiekvienam noriu palinkėti. Kraunuosi lagaminą ir ruošiuosi namo. Turbūt šiemet nebus tradicinio persirengėlių vakarėlio antrą Kalėdų dieną su truputį girtomis ir pernelyg įsisiautėjusiomis mergiotėmis. Teks keisti stilių bei tradicijas, ant galvos užsimesti fullcap'ą ir hip hopo ritmu judėti į mišką. Žinau, ten yra eglių. Žinote ir jūs. Man taip patinka žmonės, kuriems nereikia aiškinti tokių elementarių dalykų. Dievažin, tikrai nustebčiau, jei būtų kitaip.
Bet aš ne apie tai. Niekada specialiai negalvoju apie ką rašyti, bet šiandien netyčia prisiminiau daug įvairių patarimų. Noriu jais pasidalinti. Gal jie ir banalūs, bet gauti iš nebanalių žmonių. Nesakysiu, ar visais jais naudojuosi. Taigi:
*Visuomet turėk atsarginį. (Čia kalbama apie vaikinus. Buvusio darbdavio patarimas. )
* Atsimink - visuomet tu pirma.(Apie tai, kaip reikia mylėti save. J.)
*Dėl karjeros nemiegok su nė su vienu vyru. (Tėvo patarimas)
*Niekada nevok. Jei ko reikia, paprašyk. (Vėlgi tėvo patarimas. Tenka pripažinti, būdama kokių šešerių pavogiau kelis pusseserės barbių drabužius, bet negalėjau jų naudoti, nes bijojau, kad kas pastebės. Gal po kokių metų ar poros tėvo striukės kišenėje radau kelis saldainius ir užsimaniau juos suvalgyti. Žinoma, aš juos suvalgiau, bet viską apgalvojau ir prieš tai iš duonos kepalo išpjausčiau atitinkamo dydžio ,,saldainiukus", kuriuos suvyniojau į suvalgytų saldainių popierėlius. Viskas buvo gerai, kol to nepastebėjo tėvas. Teko valgyti savo duoniukus. Taigi, gyvenimas mane išmokė - nevok saldainių, nes valgysi duoną. )
*Nesikabinėk prie kitų žmonių, bet jei kas prie tavęs lįs, duok atgal ir ginkis. ( Patarimas lyg ir aiškus. Tiesa, nemažą laiko dalį galvojau, kad čia kalbama apie muštynes. Paskui supratau, kad nebūtinai. Vėlgi patarimo autorius mano tėvas)
*Visuomet prisimink, kas esi. Ernesta. ...... (Daugtaškių vietoje turi būti mano pavardė. Ir  apkritai pavardė turi būti tariama su nežymiu urzgimu ir tokiu balso tonu, tarsi už viso to slypėtų paslaptis. Ir dar patartina iškėlus rodomąjį pirštą pamokomai juo pamojuoti. Tai va, čia dar vienas tėvo patarimas. Bijau, kad kartais jis man sukelia didybės maniją, Juk nenormalu džiaugtis savo vardu, pavarde ir tuo, kas juose slypi. Ar normalu?)
*Nemeluok. Vis tiek gyvenime vėliau ar ankščiau viskas paaiškės. (Patarimas iš senos ir nelabai linksmos situacijos. Nesakysiu kieno tai žodžiai, bet jie lyg filtras leidžiantis pasitikrinti savo sąžinę.)
*Pasitikėk, bet patikrink. (Tėvo žodžiai, bet gali būti, kad jis kur nors juos perskaitė. Bet kokiu atveju nesu tikra ar čia gera mintis...)

* Jei jis tau geras ir tu būk jam gera. ( Draugo architekto patarimas kaip reikia gerai sutarti su vyrais. Labai aiškūs žodžiai, bet tiesą sakant niekada tokių nebuvau surezgusi, todėl ir įsiminiau. )
*Kai įlipsi į autobusą, truputį pasilenk ir praeik pro vairuotoją, Jei vairuotas sustabdys ir paklaus kiek metų, sakyk, kad šeši. Jei klaus dėl ko sulenkusi kelius, sakyk, kad skauda kojas. (Taigi, čia mano močiutė kadaise mokė  aferų ir kaip sutaupyti pinigų. Tą kartą išdegė.  Kitą kartą irgi pasisekė, bet tada buvau didesnė ir jau reikėjo mokėti už autobusą, todėl ji man sustabdė pakeleivingą mašiną, įsodino į ją ir paprašė, kad pakeliui mane paleistų. Linksma ta mano močiutė.)
* Pažinties pradžioje neskubėk atsiskleisti ir iškart nepasakok apie savo veiklas ir pomėgius, kad neišgąsdintum žmonių. (Tai kažkokios Vaidos patarimas. Ji buvo vietinio laikraščio jaunimo puslapio redaktorė. Dalyvavau kažkokiame istorijų konkurse. Ten reikėjo papasakoti apie kokią nors -iausią savo dieną. Aš prikūriau pasakų apie kažkokią mergiotę. Ta istorija nebuvo linksma, nes kažkas vėliau mane guodė. Žinoma, tai buvo juokinga, nes jau tada teko įsitikinti, kad kai kurie žmonės tiki, jog visos užrašytos istorijos yra tiesa. Šiaip ar taip kažkodėl laimėjau ir tai buvo pirmasis mano piniginis prizas už savo rašliavas. Ir atsiimdama prizą gavau laišką. Jame radau šį patarimą.).
* Užsitrauk užuolaidas, kad niekas tavęs nuogos nematytų. (Išties tuo metu dar namuose nevaikščiodavau nuoga, tuo labiau kai kažkas juose būdavo, bet greičiausiai tėvas mano pomėgius numatė iš anksto. )
 * Apsikabink butelį ir gerk. ( Močiutė taip patarė. Dėl ko, neklauskite. Buvo nepatenkinta.)
* Įsigyk Bob Marlio plokštelę, jei kada su draugais rūkysi tą šūdą. (Architekto idėja)
* Jei nori suvilioti vaikiną, vaikščiok nuoga. ( Vėlgi auksinės architekto mintys. Kita vertus, jis teisus. Vaikinas vienos nakties nuotykiui tikrai būtų garantuotas. Gal jau pradėti nusirenginėti?).
* Rimtai nežiūrėk į tą vaikiną, kuris tau rodo dėmesį tik tada, kai yra girtas. ( Draugas, kuris neduoda blogų patarimų - J.)
* Suvalgyk obuolį. Padeda nuo pagirių. ( Seno bendraklasio iš vidurinės patarimas. Nežinau kur jis dabar ir ką veikia.)

Taigi, štai tokie mano gyvenimo patarimai. Jei kurie nors patiko, leidžiu pasiskolinti ir vadovautis jais.
Ramios nakties, mielieji. 

Kavos pertraukėlė pabėgėlių stovykloje

Jis paėmė popieriaus lapą, kuriame buvo pažymėtos mintys, padėsiančios parašyti novelę ar apsakymą. Ant to popieriaus išpylė kokią saują tabako. Tabakas svarbiau nei mano mintys. Jis svarbiau nei tabakas. Sėdžiu kampe it įbaugintas žvėris, nepatikliai stebiu kas čia vyksta. Kaip gali kažkas vykti, kur nieko nėra. Kaip pati įvykau šioje begalybėje tarp man nesuprantamų pasirinkimų versijų. Vis dar žiūriu į jį ir mąstau kiek laiko prireiktų kol užmirščiau. Nesu tikra ar žmogaus buvimo laikas mūsų gyvenime  proporcingas tam, per kurį jį užmirštame. Kartais. Dažniausiai priklauso nuo to, kiek stipriai leidome įsigyventi mumyse. Retai taip. Lengviau leidžiuosi sumindžiojama.

Ne visi paklausia ar gali užsukti į mažyčius nesutvarkytus mūsų gyvenimus. Kiti juose jaučiasi kaip šeimininkai ir vos pravėrę širdies duris ima valyti dulkes ir įkyriai klausinėti ,,O kas čia?"  ,, O kuo jis vardu?" ,, Kada čia buvo?". Nenoriu prisiminti kada buvo mano praeitis. Neįsimenu neapibrėžiamų dalykų. Aš pati praktiškai neįkainuojama relikvija - manyje tiek daug praeities. Kas pasakytų kitaip, visi tampomės nepakeliamus lagaminus su senoviškais servizais, kuriuose slepiasi visos užsilikusios nuoskaudos, sukeltos negebėjimo susitaikyti su ne laiku iš mūsų gyvenimo išėjusiais žmonėmis. Tik nesu tikra ar jie visi tikrai išėjo ne savo laiku. Vis dar galvoju, kad kiekvienas išeina kada jam reikia. Tiesiog. Be jokių dramatiškų atsisveikinimų kaip filmuose. Gyvenime atsikeli ir supranti, kad šiandien ta diena, kai turi palikti žmogų, kuris tau leidžia šokinėti kaip teniso kamuoliukui nenusibrėžiant ribų. Antradienį gali suvokti, kad Tavęs nereikia tam, kuriam maneisi esąs reikalingas. Ir kas čia tokio, tai tik nedidelio masto tragedijos visų karų ir nesantaikų šešėlyje.
Liūdna ne dėl to, kad mus palieka ar mes paliekame. Liūdniausia dėl to, kad niekuomet tam nebūname pasiruošę. Kartais taip norisi bent šiek tiek dirbtinos laimės, kad ryžtamės užsimiršti ir ignoruoti, jog viename ar kitame gyvenime jau esame nepageidaujami ir egzistuojame tik kaip prisiminimai. Būna akimirkų, kai vis įkyriai norisi save priminti. Tos įkyrios kovos su išdidumu ir baime likti vienai...
 Būna, iš ryto prisižadi išeiti iš žmogaus gyvenimo, o vėliau stebi, kaip tarp jo pirštų pabyra išsivadėjęs tabakas.
Niekada nežinai kuris durų užraktas išties bus paskutinis..

Šešėliai terorizuoja

Ir vėl ne žadintuvas mane žadina, o aš laukiu, kol galėsiu jį pažadinti. Laukiu, kol užsimanysiu miego, nors jau ir per vėlu norėti tokių dalykų. Galėčiau išgerti kvepalų buteliuką ar įkąsti atsitiktiniam praeiviui gatvėje, kad tik užmigti. Ragauju rožės žiedlapį. Skonis kaip mirties, nebūčiau pagalvojusi.
Noriu klausytis muzikos, o man meta Milkos reklamas. O dar sako, kad Google viską apie mus žino. Galėtų labiau pasiknisti ir išsiaiškinti, jog nemėgstu šokolado. Gal reklamos būtų įdomesnės. Mačiau vieną tokią, kurioje vyrai pjovė medžius. Nieko sau buvo. Na, ne tie vyrai, o reklamos pateiktis bei muzika.
Vis svarstau ar turėčiau pykti, kad esu tokia nedraugiška sau ir kiek sąmoningai, kiek nesąmoningai bandau susinaikinti. Nežinau. Kaskart atsisveikinant tėvas liepia laikytis. Kaskart pagalvoju: ,,Laikytis. Už ko?".

Turbūt jau laikas užkaisti arbatinuką, praverti virtuvės langą ir išpūsti pirmuosius dar neišsivadėjusios nakties cigaretės dūmus. Ir eiti savęs skaityti.

p.s. Tiems, kurie man nuolat sako, kad liūdnai rašau galiu pranešti, kad maždaug iki vidurdienio ar ilgiau būsiu perdėtai laiminga. Gal net ekstazėje. Geros dienos!

Sveiki, vaiduokliai.

Šiandien nesmagu gyventi. Vis galvoju ką veikia kaimynai devintame aukšte ir kas jie per žmonės. Ar įsileistų, jei vieną naktį paskambinčiau į duris ir paprašyčiau leisti pažiūrėti pro jų virtuvės langą. Aš neįsileisčiau. Bijau durų skambučių. Beldimo į duris. Bijau, kai kas nors atvyksta. Būdama maža čiupdavau brolį už rankos ir bėgdavome slėptis. Dabar bandau išnykti. Mintyse kalbu burtažodžius, kurie turėtų paversti mane nematoma. Tai vienintelė žmogui nebūdinga savybė, kurios visą laiką troškau. Dievažin, geriau pagalvojus mes ir taip esame nematomi. Kaskart praslystame kitiems pro akis ar paskęstame jų vyzdžiuose. Niekas nemato ir neįsidėmi mūsų veidų, jei  nailoninėse kojinėse būna nubėgusi akis. Nemato ir tada, kai širdyje tampa karščiau nei pragare. Kaip gerai. Kad tik nustotume jaustis tokie svarbūs ir jaudintis dėl nepaklusniai nugulusių sruogų ar numindytų batų...

Sveiki, vaiduokliai. Žinojau, kad grįšite. Kas per pasikartojantys motyvai mano galvoje ir ko nerimsta jūsų bespalvė esatis? Spjaučiau į viską, bet vis dar bandote įtikinti, kad reikia pabūti ir čia. pasižiūrėti kaip nepaklusniai gyvenimas slenka. Argi kuris galvojome, kad negalėsime pakeisti savo praeities? Iki tam tikro amžiaus tikėjome laiko mašinomis. Vėliau teko nurimti, supratus, kad vienintelė laiko mašina galinti kur nors nukelti tai mūsų atmintis ir jos kuriami vaizdiniai.
Kartais po kelias paras negrįždavau namo. Įžengus pro kambario duris tekdavo suvokti, kad niekas nepakito, išskyrus manyje atsiradusį lengvą įtarumą bandant prisiminti ar visi daiktai vietoje. Ar ant knygų tiek pat dulkių, ar tiek pat užpelijusių kavos puodelių prašosi būti išplaunami. Vėl iš naujo tenka jaukintis savo būstą. Tai tik įrodo, kad keičiasi ne mūsų daiktai, bet mes patys.
Šiandien viena išmintinga moteris pasakė - diena ilga, gyvenimas trumpas.
Vis galvoju ką daryti su šiais žodžiais. Išmesti ar įsidėti į kišenę.
Jos lūpomis bylojo tai, ko aš dar negaliu suprasti...

Ko neužmiršiu.

Jis irgi turėjo svajonių. Greičiausiai taip pat klydo kaip ir aš dabar, ieškojo naujų kelių į savo laimę. Nežinau kas keičia žmones. Laikotarpiai, kuriuose jie gyvena ar žmonės, nepaleidžiantys į atvirą jūrą. Mes nebūname atsakingi už tai, kad gimėme, atsakomybės neprideda ir tie, kurie bando įtikinti, kad gyvenimas didžiausia dovana. Didžiausia dovana palyginus su tuo, kad galėjome ir nebūti? Tai nelabai suprantama turint galvoje, kad nebūtis yra nepasiekiama esantiems.
Kartais bandau nusispjauti į šiuos žodžius ir imuosi teisėjos vaidmens. ,, Ak, tu ir vėl ne taip padarei, tavo vietoje būčiau pasielgusi kitaip" , ,,Nesuprantu kaip tu galėjai taip pasielgti" , ,, Nekenčiu tavęs už tai, kad esi mano gyvenime". Kas aš tokia, ir kas mes tokie, kad galėtumėm kažką teisti ar bausti nutylėjimais, tylėjimais, pašaipiais žvilgsniais ar sarkastišku juoku.
 Žaidžiame suaugusiųjų žaidimus, kuriuose kas nors turi iškilti, o kiti privalo jaustis kiek menkesniais ir nutylėti savo buvimą, Retkarčiais  pasitraukiame iš kelio tiems, kurie mūsų nepažįsta ir trukdome peržengti tiltus mus aplenkusiems. Gal tai tik dėl to, kad metams bėgant pamirštame svajones, o jų trupinius atkakliai nušluojame užpildami save alkoholine tuštuma bei teisėjų vaidmenimis.
Nežinau dėl ko jis toks tapo. Gal niekada ir nesikeitė, tik mano požiūrio taškai iš metų perspektyvos chaotiškai blaškėsi. Gyvenu prisiminimais apie jį, bet ne juo pačiu. Kartais noriu, kad sugrįžtų seni laikai, kad mane apipiltų priekaištais, iškeiktų, kad vėl galėčiau pasiusti ir iš pykčio praradusi savitvardą išrėkti jį visą iš savęs. Kai įsiklausau, šalia girdžiu nebylų jo žvilgsnį, kuris reikliai, su trupučiu švelnumo, prašo labiau save mylėti.
Nors esu prisiskaičiusi pačių įstabiausių filosofų minčių apie gyvenimą, nė viena jų neprivertė manęs keistis, kaip jo paprasti, tačiau teisingi patarimai ar prašymai.
Kai apima nepasitenkinimas, kaskart bandau save guosti ir įvertinti jo pastangas. Nežinau ką būčiau dariusi jo vietoje, jis leido man rinktis nuopuolius ir ne visada teisingus sprendimus, tuo tarpu aš jį paleidau iš savo gyvenimo. Nepamenu kada paskutinį kartą girdėjau jo girtus pasakojimus apie geriausią draugą, kuris žuvo. Kartais norėdavosi liepti nutilti. Visi mintinai žinojo šią istoriją. Niekas nedrįsdavo nutraukti. Žinojome - kiekvienas turi istoriją, kurios nepavargs pasakoti. Žinojome, dar svarbiau turėti žmonių, kurie klausytų tų istorijų.
Su pasimėgavimu mėgdavau rašyti atvirus, tūžmingus ir vietomis liūdnus laiškus, kurie vėliau jį pravirkdydavo. Žiūrėdavau sutrikusi. Niekuomet nebūdavau tikra ar tokios reakcijos tikėjausi. Nemokėjome vienas kito guosti, daug lengviau žaisdavome lenktynes, kuris kurį labiau sužeis žodžiais. Kartą sapne stipriai įsikibau jo megztinio ir purčiau kol pavargau. Visą gyvenimą valdžiausi, kad nepadaryčiau to realybėje.
Ilgą laiką prašiau, kad mestų savo silpnybes. Kaskart pažadėdavo ir man belikdavo pasikliauti savo vaikišku naivumu bei patikėti juo. Kol vieną dieną supratau, kad tie pažadai buvo mažos ramybės piliulės man ir trumpi atitrūkimai nuo kaltės jausmo jam. Iki šiol nebežinau kaip patikėti žmonėmis, kurie savo pažadus išpildo. Jie - kaip ateiviai iš man nežinomo ir nesuprantamo pasaulio.
Ankščiau turėdavau įžūlumo žiūrėti į jį pasibjaurėjimo ir neapykantos pilnu žvilgsniu. Nemanau, kad apgirtusios ir apsiniaukusios  akys tai suprasdavo.Vėliau, nežinau kada tai nutiko, suaugau. Suaugau tiek, kad pažvelgčiau į jį ne kaip į žmogų, kuris turi manimi pasirūpinti, bet kaip į tokį pat pasimetusį ir sau vietos nerandantį pasiklydėlį šioje žemėje, kurioje esu ir aš. Jis gal net turi daugiau teisės klysti nei aš. Tik jaunam ir per mažai mačiusiam atrodo, kad jis viską žino ir supranta. Vėliau su metais pagauname save abejojant dėl ankščiau atrodžiusių paprastų dalykų - kaip teisingai parinkti žodžius, kaip neįskaudinti, kaip apsaugoti. Kiek pamenu, jis visuomet buvo neryžtingas. Greičiausiai taip ir užstrigo ties kažkuriuo savo sprendimu. Įsišaldė praeities vaiduoklių pilnoje dabartyje. Ir aš kartais žiūriu į vieną tašką nesiryždama nieko daryti. Kartais pabundu žiūrėdama į tą patį tašką. Kartais mes abu tokie vienodi.
Dabar žiūriu į jį ir galvoju kaip gaila,kad taip ir neišmokome kalbėtis. Tikiu, kad jis turėtų daug ką papasakoti, tikiu, kad jo galvoje irgi yra daug pasaulių, kuriais jis neranda su kuo pasidalinti. Norėčiau išgerti dalį jo istorijos, kad suprasčiau ką jam reiškia dabartinis gyvenimas. Kartais jaučiu abipusį norą išsikalbėti. Žinau, šioje vietoje mes dar vaikai.

Nors kartais negerbiu to kaip jis egzistuoja, suvokiu, kad jis yra nebylus  mokytojas, papasakojęs kaip reikia gyventi ir parodęs kaip nereikia gyventi. Man neleido piešti ant tapetų, bet žinau kaip kartais gali baigtis, kai nustoji rūpintis kitų nuomone ir pradedi gyventi sau. Arba savo silpnybėms.
Matydama jį žmonių apsuptyje regiu save - pasimetusį ir neramų žvilgsnį, ieškantį durų. Mes pažįstame vienas kito nepatogumą žmonėse ir visa kas laiko mus kartu, tai ne kraujo giminystė, bet bendri prisiminimai ieškant durų į užmarštį.Viskas, ko kartais noriu, tai turėti žmogų, kurio patarimai būtų vis dar svarbūs.

Plyšiai languose.

Nesakyk, man pavargo kojos. Išlaisvink jų slogumą iš lotoso pozos, čiupk už plaukų ir trauk laukan iš meditacinės ekstazės. Apsvaigusi nuo savęs rėkiu visus žinomus keiksmažodžius, pamirštu  kaip eilės tvarka dėliojasi raidės, spjaunu į savo atvaizdą veidrodyje. ,,Še, pasprink, kekše". Vėliau pabučiuoju. Visuomet norėjau bučiuoti save. Troškimo bukumą palydi per veidrodį nusidriekusi riebi lūpų dažų dėmė.
 Visuomet norėjau išgirsti savo kalbą taip tarsi ji būtų ne mano kalba. Ir patirti nesvarumo būseną. Kartais man vaidenasi, kad skrendu. Užsimerkiu, ūžesys galvoje už tūkstančių mylių nuneša visas mintis apie neišpildytus pažadus, neišrėktus žodžius, tik man vienai žinomus nuopolius. Galvoje vakuumas, o mano akiduobėse šoka spalvos...
Dar kelios tokios dienos , aš pamišiu ir nebegrįšiu namo. Tada ėdrūs sąžinės dievai imsis viduramžių inkvizicijų. Grybšt, grybšt už jautriausių vietų ir prisipažinimai it lava pasipils per mano lūpas. Nežinosiu, ką jiems reikės atsakyti, kodėl taip elgiausi. Turbūt sakysiu tiesą. Nežinojau kaip gyventi.
Nežinau ir dabar.

Po nutylėjimų

Nemeluoju tau nė vieno žodžio. Jie visi vienodai klaidingi. Rinkis, kurie mielesni tavo sielai.  Kartais noriu, kad kas nors švelniu liežuvio lyžtelėjimu nuo mano lūpų išgertų ne tik alkoholio kartumą, bet ir svajones. Kad aplankytų užmarštis. Tik tam, kad iš naujo galėčiau statyti svajones..
Jai virš penkiasdešimt, man kažkur virš dvidešimt. Pasakoja tokius dalykus, kuriuos taip gerai suprantu, tik nemoku parodyti užuojautos. Jai nereikia. Džiaugiasi, kad po kas antro sakinio sumurmu    
,,mhmm" ir sako, kad kartais nori būti ištekėjusi už moters. Žinau ką ji turi galvoje. Kartais ir aš moteris myliu labiau nei vyrus. Man nerūpi, kad kai kurios iš jų sveria daugiau nei bulvių maišas ir prausiasi rečiau nei aš.
Ji- mano laiptų į nežinią globėja.  Sako, kad visuomet skambinu, kai jai blogai.  Gal dėl to, kad jaučiu, kada reikia mano balso. Nesakau, kad šis malonus. Tiesiog išlaukiu akimirkos, kai balso stygos užsipildo ne vien tik garsais, bet ir patirtimi.
Be ,,mhmm" kartais galiu pasakyti ,, Suprantu jus". Ir tai nebūna melas.  Balso tonas išplaukia per jos  nugyventus metus, kurių  negalėjau paliesti..

Grįžtu namo be baimės. Mielas skustagalvis pasakoja apie  rotveilerį, piktas bobutes, kurios nepatingi  pro daugiabučių langus iškišti neprofesionaliai nudažytų savo galvų ir paburnoti dėl visų pasaulio nelaimių. Dar papasakoja apie suvažinėtą balandį, kurį reikėjo kur nors nunešti, kad negąsdintų vaikų. Vėliau palinki geros nakties ir perspėja, kad šaukčiausi pagalbos, jei kas nors užpultų. Nuleidžiu tai juokais.
Gero linkintys žmonės sako, kad negalima vaikščioti naktimis. Aš jų neklausau, dėl to visuomet vengiu pasakoti apie naktinius žygius. Kartais jie tokie trumpi. Pereinu per gatvę. Sugrįžtu atgal, blaškausi penkiolikos metrų spinduliu ir susierzinusi grįžtu namo. Dabar mano laukas - vėsuma apsigobęs balkonas. Jame taip nyku, bet ir aš jau nebe tokia drąsi, kad galėčiau visą naktį praklajoti garažų labirintuose ir man nepažįstamų medžių paūksmėse.

Namai  pasitinka  abejingai. Uoslė užliejama dulksvu alkoholio kvapu. Tai vis nuo sandėliuko. Namuose nėra oficialių alkoholikų, bet butelių kiekis kaskart pastebimai didėja. Kartais išsigandusi žiūrinėju jų etiketes - skaičiuoju kiek čia guli manųjų trofėjų.
Išglostau kelias dienas nemyluotą katiną. Dabar jis mano draugas ir murkia ne tik iš alkio, bet ir iš malonumo. Pasirodo, po apsidraskymų draugystė sukuriama tik švelnumu.
Kambarys buvo beveik tvarkingas. Grįžau - vėl šiukšlynas. Tvarkausi. Vieną daiktą pernešu į kitą vietą. Ir taip - nesibaigiantis ratas, amžinybė.
Vėliau ateina draugas, kuris tiek ilgai prašėsi būti aprašomas. Niekada nebaigiau savo rašliavų apie jį. Kai manau, kad jau išlukštenau, iš stalčiaus jis ištraukia ką nors naujo, nepažinto ir nebyliai taria : ,, Še, lukštenk mane toliau". Aš truputį jį myliu. Tiek, kad kaskart užtektų stiprybės suvalgyti jo žodžių kartumą. Jis mane visuomet paguodžia, bet lygiai taip pat nesivaržo kalbėdamas tiesą. Man belieka su juo elgtis lygiai taip pat.
    Nepamenu, kada paskutinį kartą jį mačiau. Bet tik vėl iš naujo išvydusi žvaigždėtas akis, supratau, kad tai buvo seniai. Tada jis man sakė ,, Laikykis". Mūsų trumpi pabuvimai ir ilgalaikiai išsiskyrimai mane panardina į saugumo iliuziją. Kiekvieną kartą turime per mažai laiko, kad spėtume vienas kitam atsibosti.
Atėjęs draugas man vėl  pasakoja apie savo svajones. Mandagiai klausausi. Mintinai žinau jo svajones. Turbūt geriau už jį patį. Dėl to, kad šis visuomet apsistoja ties savo paskutine, o aš prisimenu visas.Taip kaskart numezgame po naują voratinklį, užtvirtindami jį mažyčiais atminties mazgeliais.Niekuomet nepabosta  klausytis. Gal dėl to, kad taip retai girdžiu.
Džiaugiuosi jo balso tembru ir neblėstančia šypsena. Gali būti, kad jis šypsosi tik dėl to, kad įsidėjo naujus lęšius ir viską puikiai mato. Retkarčiais bežiūrėdama į tą šypseną, pradedu pykti, nes prisimenu , kad jis nemėgsta tokių kaip aš  - aukštesnių, rudaakių. Kartą pasakė, kad jei būčiau žemesnė, įsidėčiau kitos spalvos lęšius  ir nusidažyčiau plaukus raudonai, jis su manimi draugautų. Tą akimirką jo nekenčiau. Norėjau pasakyti, kad jei tokia būčiau, išvis į jį nežiūrėčiau. Nepasakiau, nutylėjau. Neapgalvoti žodžiai greitai skaudina.
Užsimerkiu ir vos vos pirštų galiukais paliečiu jo ranką. Man baisu, nenoriu išblaškyti jo susikaupimo. Į save traukiu gaivią kvepalų dulksną, o atmerkusi akis pamatau jo liūdną žvilgsnį. Kartais nieko kito nebelieka kaip tik nagais įsikabinti į draugo odą ir išverkti jam visą neviltį.

Nupūsti dulkes ne tik nuo kelis mėnesius neliestų knygų, neglostytų lentynų ar neliestų indų, bet ir paėmus drėgną šluostę atsargiai išvalyti įsisenėjusias sielos žaizdas. Ne dėlto, kad dar labiau skaudėtų. Kartais reikia ramiai ir be kritikos pažvelgti į ilgus metus trukusią gėlą ir suprasti jos tylų užsispyrimą nesitraukti iš savo pozicijų. Supratus - ištrinti, išrauti su šaknimis, sudeginti.  Patys savo aistrų, nusidėvėjimų, liūdesio ir vilčių korektoriai.

Šiandien nenoriu būti nei prasminga nei pasiteisinusi. Nesu konvejerinis produktas, kuris turi instrukciją ir galiojimo laiką. Bet kurią akimirką galiu imti kosėti, klykti ar numesti šalin katiną, kuris dabar snaudžia ant mano kelių. Galiu užsimanyti piešti ne tik ant popieriaus, bet ir ant  daugiabučio sienų, savo ar kitų kūnų. Galiu užsidėti akinius nuo saulės ir gyventi iškreiptoje tikrovėje ar nusigrimuoti veidą ir tapti klounu, kuris griauna kitų tikrovės suvokimą. Nesitikiu būti suprasta ar pateisinta kitų, bet galiu  suklysti ar nustoti stengtis. Visi mes norime kartais sustoti, tik negalime. Norime išlaikyti savo abejotinas reputacijas, statusus, pažadus, dirbtinai sukurtas ir kitiems įskiepytas viltis.
Mane pačią trikdo šuns žvilgsnis, todėl automatiškai einu ieškoti jam ėdalo.Susigūžti verčia pernelyg išdidūs aplinkinių žvilgsniai, todėl ir  pati išoriškai tokia tampu - šalta ir neliečiama.Gąsdina laikas, todėl keliuosi ir kažkur einu atlikti beveik socialaus žmogaus vaidmens. Kartais pasiseka, kartais nelabai. Jei kalbu daug ir tuščiai, žmonės mane laiko protinga ir verta dėmesio, mieliau į mane kreipiasi pagalbos ir patarimų, nors tuo metu esu tokia tuščia, kad man  gaila jų laiko, kurį jie švaisto būdami su manimi. 
Jei tik nutylu, tampu nereikalinga. Patogu, norint gauti neapmokestinamų atostogų nuo žmonių, ėdančių mano laiką. Tikrai nesu mizantropė ir lygiai taip pat atsiprašau tų, kurių laiką suvalgau aš. Nesakau, kad tai nemalonu, šlykštu, nepateisinama. Mes juk ir gyvi vienas kito laiku, taip saugome save nuo vegetacijos.
Žmonės, aš tik kartais noriu su jumis patylėti. Neverskite manęs taip jaustis, tarsi nuolat turėčiau ką nors pasakyti . Aš neturiu ko sakyti. Man pačiai neįdomu kaip ir kiek aš miegojau, ką suvalgiau pusryčiams ir kokiu troleibusu atvažiavau į paskaitas. Neįdomūs ir jūsų vardai , matyti filmai ar perskaitytos knygos. Visi mes kažką skaitome ir  žiūrime, kartais kažką suvalgome ir užgeriame. Nematau skirtumo tai vanduo ar brangiausias vynas. Tik būkite tylūs.
Ir kai prisistatydami pradėsite pasakoti savo vardų istorijas, ir kokią grūdėtą, sultingą bei sodrumos pilną kriaušę suvalgėte, pakvieskite mane. Kai vietoj savo nemigos problemų imsite pasakoti sapnus, o troleibuso nuobodulio epopėjas pakeis gyvi pasakojimai apie juose matytus žmones, pašaukite mane. Kai pasakosite ne apie filmo veikėjų istorijas bet kaip jautėtės žiūrėdami tą filmą ir ką jis jums priminė, tuomet aš sėdėsiu šalia ir nuoširdžiai šypsosiuosi, nes jūs man išties tapsite įdomūs. Man įdomūs ne jūsų kasdienybės faktai, bet istorijos ir mintys. Esu jų alkana ir nenurimsiu, kol nepajusiu sotumo jausmo.
Aš tik sužmogėjęs gyvulys, ko iš manęs daugiau norėti..

Norėčiau, kad dabar kas nors trenktų skaudų antausį. Kad pabusčiau iš sapno, kuris mane užgulęs it tiršta migla. Blaškausi, muistausi, griebiuosi už galvos, retkarčiais net sustaugiu kaip šuo, bet niekaip nesugebu nusipurtyti jo svorio ir visa apimančios graužaties...  Graužia ne tik nuo slogos paraudusią nosį, ne tik suskirdusias lūpas ar užtinusias akis, bet ir širdį. Iš vidaus protarpiais veržiasi pliūpsniai raudos, kurią pertraukia padriki bandymai sugaudyti aplink esantį orą. Pavargusiu veidu išglostau troleibuso stiklą. Slapta viliuosi, kad jo vėsa išgers mano perdegusį lūpų raudonį ir akis badančius prisiminimus..
   Bet nieko nevyksta. Visos dienos vienodos, kaip iki šiol buvusios - tik gerokai tuštesnės.  Rodos, nustojus šypsotis, pasaulis sustingo, susivyniojo į amžino įšalo patalą ir nusprendė pasislėpti. Vis ieškau išėjimų ir nežinau kas geriau - visai užmiršti ar kurti naujus prisiminimus. Draugė perka antrą taurę vyno ir bruka ją į rankas. Ji, sveikuoliškai  užsidegusi, su gailesčiu sako, jog atrodau ištinusi ir apsirūkiusi. Pati žinau, be viso to beveik nieko nebematau. Lęšiai užgulė regėjimo laukus ir visa avangardinė kavinės aplinka man siejasi su paauglystės nuklydimais - kai dar nesugebi sau paaiškinti tavo poelgiai neteisingi tik kitiems ar ir pačiam sau.
       Geriu tą prakeiktą vyną ir su liūdesiu, kiek perkreiptai ir siurealistiškai juokiuosi jai į akis : ,, Ak, žinai, kartais man atrodo, kad pati sau pasirašau savo ateitį. Kiek kartų rašiau eilėraščius ar kūrinius, vėliau suprasdavau, kad lygiai taip pat ar panašiai dabartyje gyvenu ir aš... Nors žinai, galbūt rašydama nenutuokiu, negalvoju apie tai. Tačiau visa kas užrašyta nesąmoningai reikalauja savo įgyvendinimo ir realizavimo... Nesuprantu, galbūt užsimerkusi ir to nesuprasdama ieškau tokių situacijų, kurias galėčiau patirti ir išgyventi. Nežinau, man kartais taip baisu.." . Ji tik užsimena kažką apie sapnus. O kas daugiau belieka. Jos pačios liūdesys neišsemiamas ir paranojiškas - ankščiau ją guosdavau. Dabar užmiršau kaip tai daroma. Turbūt nebetinka sakyti - viskas bus gerai, nusišypsok ir, oi, atleisk, neturiu laiko, lekiu kažkur..

       Vėliau mes prisiimame knygų. Ir viskas vyksta taip miglotai. Žinau tik tiek, kad jaučiuosi alkana žinojimui ir į save noriu įtraukti visų mane supančių knygų išmintį. Galiausiai pasigriebiame po dvi ir dingstame.. Einu iki savo ištvirkėlio draugo architekto ir iki tos akimirkos, kol nepasuku reikiamu keliu, galvoju kad pamiršau kur jis gyvena. Šįkart mane priima per vidinio kiemo duris. Tos, nuo gatvės užsikirto. Ir man labai gaila, nes jos visuomet būdavo lyg vartai į užmarštį arba į realų pasaulį, priklauso nuo to, užeini ar išeini.
       Apžiūriu jo nė kiek nepasikeitusią būvio erdvę ir manęs neerzina turbūt kelias savaites neplauti indai, netvarkingas stalelis, ant kiekvienos pakampės besimėtantys alaus buteliai ar puodeliai pilni nuorūkų. Jis sako, kad greitai turės eiti į kažkokį barą groti. Patefonai išnešti ir šįkart negalėsiu paklausyti  muzikos. Dėl to jis leis į namus parsinešti daugiau plokštelių ir paklausyti. Iš kito kambario išlenda keistas, išvargęs ir nė karto nematytas architekto draugas. Iškart matau, jis iš tų droviųjų, kurie netikėtai išdrąsėja likę vieni. Nepakenčiu tokios dirbtinės gerumo kaukės ir gerbiu tik tiesumą. Jis beveik nežiūri nei į mane, nei į savo draugą. Jo elegancija taip pat netikra ir gerokai išsikvėpusi. Kažkada čia buvau radusi dar vieną žmogų. Jis bent jau suprato mano aistrą šaukšteliams ir to man buvo gana, kad galėčiau jį įtraukti į nuprotėjusių ir man patrauklių žmonių sąrašą.
     Į rankas patenka kažkas stipriau nei cigaretė ir aš griebiuosi to rūkstančio mėšlo, naiviai tikėdama , kad tai gali nuskandinti mano mintis.Nė velnio, aš tik be galo apsunkstu ir be to, kad nuklysčiau į savo antrąjį, užuovėjų pilną pasaulį, pradedu sukti galvą kaip grįžti namo.
     Į rankas įbruka glėbį plokštelių ir išlydi pro duris. Pati savimi stebiuosi kaip iki šiol gąsdinančios perėjos tampa taip lengvai įveikiamos, stebiuosi ir tuo, kad lengvai pasiekiu stotelę ir net prisimenu į kurį troleibusą reikia įlipti. Važiuoju ištisai užsnūsdama ir prabudinėdama. Praeina gal tik koks pusvalandis, o atrodo - pusė trumpo mano gyvenimo. Išlipu ir eidama suprantu, kad nebeturiu baimės ir paranojiško pojūčio, kuris verčia gręžiotis kas kelias minutes tikint, jog kažkas mane persekioja, Tiesiog einu.
        Namai tokie pat, tik nebekelia prisiminimų ir aš gal valgau, o gal skaitau. Tai prisiminsiu tik ryte, kai realybė savo kvaituliu ir šalna vėl užguls mano kūną, apribos jį ir atrodys, kad niekur saugiau, išskyrus lovą, nebegali būti.
        Negaliu pakęsti, žiemos jausmo, kai girdisi tik svetimi ir vis dar nepažįstami daugiabučio  garsai, kai kiekviena muzika atrodo pilka kaip kambario sienos, o už lango išsinuoginę medžiai. Liūdniausia tai, kad lygiai taip pat jausčiausi ir vasarą.
        Gal jau pats laikas pradėti juoktis iš savęs...

atspėk kas nemiega

Nesakysiu kas aš...
Tu man žadėjai visus pasaulio lobius, visas gėles ir gebėjimą suprasti žmonių mintis. Dabar tik blaškausi ir nerandu sau vietos. Atrodo, būčiau betikslė ir absoliučiai linkusi į savęs susinaikinimą. Kam mane pasiėmei į šią kelionę , jei didžiąją laiko dalį užmerki akis ir leidi jaustis gyvenančia labai svarbų gyvenimą, įsuptą į vadovėlių, apie politiką kalbančių žmonių ir tų pačių, niekados nekintančių sienų trapumą.

Kodėl neištiesei rankos ankščiau, kai dar pajėgiau daugiau atsiminti? Galbūt būčiau spėjusi atsibusti ar bent jau atsigręžti. Dabar nežinau kurioje pusėje kelias, nors iki šiol prisimenu sodrų, sielą užgulantį ne šių laikų liūdesį, tuo metu dar naujų ir galbūt madingų lininių gėlėtų užuolaidų sunkumą ir pro lango stiklą pakabintą žvilgsnį. Pasakyk man, ko tuomet aš taip ilgai laukiau ir ilgėjausi.

Įsūdyk į mane ne tik laikų, kuriuose nebuvau, bet ir mane supančių žmonių ilgesį. 

Taip pasiilgau ko nors ilgėtis. Prieš miegą nuglostyti save įsivaizduojant, kad mano rankos tai jo rankos. Užsimerkti ir tyliai nugyventi visas likusias dienas. Galbūt iš naujo mintyse patirti visas vaikystės svjones, kurios tikrovės pajautimu nelabai skyrėsi nuo tikrosios realybės.
Aišku, dabar jau nė nežinau kuri ta tikroji... Ten kur galiu kurti ar kur pati esu kažkieno kūrinys..

Tai atsakyk man, juk tu žinai. O aš laukiu.
Žinai, kartais taip pavargstu nuo laukimo.
Leisk suprasti.

 

            

Antihumoro vakaras

                Mano humoro jausmas visai užgesęs. Nežinau ar kada tokį turėjau. Nesuprantu normalių žmonių juokų, nesuprantu kodėl jie nesupranta mano nesupratimo. Kartais būna visai juokinga. Tikrai juokinga. Tai nebūtinai turi būti juodas humoras, kur visa žodžių žaismė ir pašaipa pateikiama išvirkščiąja puse.
               Kartais būna juokinga ir aš bandau juoktis, bet jau po kelių sekundžių suprantu, kad mano žandikauliai yra apraizgyti nerūdijančiomis grandinėmis ir bent kiek ilgiau vaidinti isterišką juoką būtų ne tik ne etiška, bet ir ne estetiška - juokiuosi kaip tie žmonės, kurie nesupranta bajerių ir po apinkinių žvengimo cunamio garsiau nei reikėtų ima krizenti ir dar prideda:  ,,Cha, gerai tu čia skėlei, Broniau. ".
              Gaila tų draugų, kurie mane ryžtasi supažindinti su kitais savo draugais. Manau, norint išvengti gėdos kitą kartą reikės prisistatyti svetimu vardu. Nors taip apsaugosiu tik save. Vėlgi nieko gero.

***********************************************************************************
         Kažkas trypia viršuje. Tikiuosi, kad tai ne įniršę kaimynai. Gali būti, kad per kiek garsiai leidžiu Kiss'us. Bet jie to nusipelnė. Aš plaktuką į rankas imu tik darbo dienomis, o jie ir savaitgaliais.
        Grįžtant prie mano gyvenimiškų bajerių. Namuose vaikštau su marškinėliais ant kurių yra neoninis užrašas : ,, My boyfriend thinks I'm at the movies". Taigi, geriausiu atveju šiuo neonu galiu pasigėrėti įlindusi į vonią ar tualetą. Ką jau kalbėti, kad taip mane atrodančią mato mano kambariokai. Taip, jiems labai įdomu ką galvoja mano mistinis vaikinas. Žodžiu, šmaikšti ir sąmojinga pati sau.
           Dar krentu iš koto žiūrėdama visokius "Modern Family" , "Friends" , "Married with children" . Žinau, kad jokios meninės vertės ten nėra, bet baisiai gera žinoti, kad jau tiek užaugau, jog sugebu suprasti pastarųjų dviejų serialų veikėjų seksualines užuominas. Man tai didelis pasiekimas. Niekada negalvojau, kad šie du serialai yra tokie patvirkę. Kita vertus, visai tvarkingai ir įžvalgiai sukurti, jei maži vaikai nesupranta visos tos medžiagos, kuri gali pakenkti jų moralei. Aš tai nesuprasdavau.. Ir be to, labai džiaugiuosi, kad už kadro nuolat kažkas juokiasi - man nereikia. Matot, nieko čia juokingo. O norėjau tokia pasirodyti.
Kita vertus, visuomet galiu galiu papasakoti anekdotų. Kažkada mokėjau vieną apie kalakutą ir serbentus.
Visai juokingai skambėjo. Tada man buvo 10 metų.
Vėliau pastebėjau, kad kalakutai mėgsta nusukti nuo namų, o serbentus nulesa špokai.
Po kelių metų iškasėme paskutinį serbentų krūmą.

***

Tradiciniai pasibėgiojimai po savo sielą prieš užmiegant nebeduoda jokių vaisių. Gal dar tik vakar it elektros nutvilkyta pašokau ir užsidegusi stalinę lempą užrašiau kelis klausimus būsimam interviu. Kiek apmaudu, kad reikia gyventi tokiame pasaulio tempe, kur žmonės dėl užimtumo nebegali susitikti ir pasišnekučiuoti. Kas, kad tik troleibuso gaudesyje ir nykiai badantis žvilgsniais. Kartą nedaug trūko, kad su vaikinu būtume apsikeitę numeriais sėdėdami skirtinguose autobusuose. Tik nebespėjau atrašyti atsakomosios žinutės, jo autobusas išvažiavo ankščiau nei manasis. Nežinau ar jis geras vaikinas, bet tikiuosi, kad gyvenimas jam švelnus. Ak, ko tik neprilinkėsi žmonėms, kurių nepažįsti. Negailiu  jam nei plastikinių blondinių, nei gerų šeimininkių virtuvėje, nei  pasiekimų mokslo srityje, net jei užantyje slepia Nobelio premiją, negailiu nė šios. Na kas gi man, juk nepažįstu jo.
Keista, kad esame tokie dosnūs nepažįstamiems ir gailime saviesiems. Nekalbu apie materialinius dalykus. Kalbu apie laiką. Visuomet žinau, kad  jo užtenka tiek, kad galėčiau sugrįžti ir aplankyti gimines ir artimuosius, kurie galbūt manęs laukia, galbūt ne. Bet čia vėlgi greičiausiai priklauso nuo to, kokia esu. Jei tik burbu po nosimi ir nesiklausau kas man sakoma bei norą pasislėpti nuo viso pasaulio dangstau mokymosi ar kitų reikalų gausa, vargu ar pati kam galėčiau atrodyti miela.
Kartais brolis vos ne valandą kalba telefonu. Nesakau, kad kalbasi. Kalba, nes kartais tiesiog  atsijunginėju ir nesugebu jo išgirsti. Paskui tik belieka kaltinti save, kad praleidau kažkokias detales iš jo gyvenimo. Ir nėra čia ko ardytis , kai vidury pokalbio numeta ragelį. Aš tai visuomet darau nebyliai.
Nesuprantu ko čia rašau, šiandien nesugebu rišliai rašyti. Kaip kalbėti irgi pamiršau. Nuo ko dar užsimiršti?

Tu svetimas mano žemėse

žiovulys nukritus paskutiniam obuoliui  -

dar kartą apkabink ir jau eisiu namo

neprimink savęs vinilinėmis plokštelėmis

ir nebeskambink naktimis,

žinai kaip mane tai blaško ir

verčia bijoti ryto..

,,Tu neklausk, kas atsitiko..."

Į namus parsinešti jaukumą ir niekam neprasitarti iš kur jis atsirado. Po penkių bandymų atrakinti duris pagaliau patekti į butą ir vėl likti apkurtintai namų tylos. Virtuvėje, kaip visada, ant palangės rasti sklidiną stiklinę su nuorūkomis. Tau knieti paprašyti, kad kas nors bent retkarčiais palaistytų tavo gėles bent šiuo nuorūkų užpilu. Tu neįsižeistum - kadaise iš troškulio delnais kabinai vandenį iš balos. O šalia tavęs dar dvi likimo draugės. Su viena jau nesikalbi. Turbūt dažnai taip nutinka, kai vaikais būdami spėliojate kaip bus, kai užaugsite. O užaugęs supranti, kad niekas nepasikeitė - tik spėlioji su kitais žmonėmis.
Paslėpei dienoraštį, nes laimingi žmonės jų nerašo. Tai socialinis eksperimentas - ar atsikratydamas savo liūdesio atributo tapsi laimingesnis. Nežinau, turbūt tai nė velnio nepadeda. Tiesiog retkarčiais mėgstu šypsotis ar juoktis kaip kvailė. Juokingi atrodo graudūs filmai, žmonių galvos formos, jų mimikos besimylint, pernelyg jausmingi prisipažinimai ir net pats žinojimas, kad šiame gyvenime sau kuri tik vieną kitą esminę aplinkybę. Nuolat laviruoji ant plonytės linijos, kurią retkarčiais išnešioja vėjas. Taip ir tu su tuo vėju - pirmyn, atgal, kur tik neša. Tie nesuskaičiuojami mūsų gyvenimai ir nieko nežadantys atsisveikinimai.
Šiąnakt sapnavau, kad veido kauke ištepiau telefono ekraną ir šis suaižėjo. Po sapno rimtai susimąsčiau atsisakyti visų panašių kosmetikos priemonių. Nors, tiesą sakant, dabar jaučiuosi tokia išsikvėpusi, graži ir neturinti ko paslėpti, kad nieko netepu ant  odos ir leidžiu būti sau susivėlusiai- tokiai, kokia gimiau, su trimis juodais anekdotinės varlės plaukais. Turbūt visi su laiku ir iškrito, nepasakysiu. Kažkas pro tarpupirščius išvogė mano mažytę vaikišką atmintį. Gerai. Kai tėvai žino, jog vaikas dar nieko nesupranta,  prie jo gali prikalbėti keisčiausių dalykų kurių šis užaugęs nenorėtų išgirsti.
Įdomu tai, kad žmonių pokalbių nuotrupų manyje nepasiliko, bet štai jau ilgus metus nešiojuosi porą niekaip neišblunkančių prisiminimų. Nežinau ar jie iš mano gyvenimo, bet atrodo tokie artimi, kad neretai norisi vienu ar kitu būdu sugrįžti į tuos momentus, kada šios idėjos gimė manyje ir patikrinti kaip buvo išties. Baisiausia tai, kad vienas prisiminimas mažų mažiausiai yra tik išsigalvojimas. Negaliu jo išsemti iš savęs. Kaip sustoti, kai apgaulinga euforija užpila tave it cunamio banga? Vis norisi ristis kartu su ja, kad ir į bedugnę. Bandau ieškoti atsakymo, bet laikinai sustosiu ir apsidairysiu po pasaulį...

Nemiegu

Atsiliepti į skambučius ir nenoriai atsakinėti į klausimus kada grįši, kaip sekasi ir kas naujo. Juoktis, kai neva išgirsti labai šmaikštų pastebėjimą. Paryčiais ištepti odą įdegio kremu ir eiti miegoti, nes neužtenka jėgų sulaukti paskutinėmis dienomis jau įprasta tapusios kaitros.
Raustis po rankinę ieškant kramtomosios gumos. O jos neradus tenkintis paskutinėmis cigaretėmis. Bandyti prisiminti kada pirmą kartą pasimylėjai su vaikinu, kuris dabar tau siūlo draugauti. Ir užsimerkus po truputį atkurti jo švelnią ir minkštą odą bei galvoti ką visa tai reiškia.

 Norėti būti išmintinga be išlygų ir suvokti, kad painiojiesi net tarp istorinių datų. Pameluoti kad viskas gerai tik tam, kad ilgiau galėtum pabūti viena. O grįžus namo suvokti, kad vasara baigiasi. Tai išduoda geltonuojantys kviečių laukai, ant žolės gulintys tavo mėgstamiausi avietiniai obuoliai ir tai, kad žmonės pamažu, tačiau ryžtingai pradeda klausinėti ko nori dovanų artėjančio gimtadienio proga.
Tu nežinai. Daiktai tokie beverčiai ir nereikšmingi. Žinoma, apsidžiaugtum gavusi patefoną ar rankų darbo atvirutę, gal dar indelį mėlynių. Neatsisakytum ir to, jei kas nors įkaltų vinį į tavo kambario sieną. Jau seniai nori pasikabinti kokią fotografiją. Kita vertus, ir be viso to gyveni spalvotai ir nieko netrokšti ko tuo metu negali gauti.
Kartais bijai per daug užsisvajoti, bijai paskęsti mažmožiuose ir pamiršti dėl ko gyveni. Išties, būtų baisu pasimesti savo troškimuose. Tai ir gyveni smalsumo vedina - o kas bus rytoj?
O rytoj bus ta pati diena, tik kita.

p.s. Nesu tikra ar kas nors skaito šiuos mano įrašus, bet vis tiek, kreipiuosi į savo įsivaizduojamąjį skaitytoją. Patark, brangusis, ką man rašyti kitą kartą:
a) Apie Kurtą Kobainą.
b) Apie kelionę į Makedoniją.
c) Apie festivalį ,, Granatos Live"
d) Galbūt ką nors daugiau apie savo gyvenimą?

Jei nesunku, pageidavimus parašykite komentaruose. Ačiū. :)

Pavadinimas vis tiek būtų niekam tikęs

Mano nagų lakas siaubingai nusilupęs ir be to, kad išsiskalbiau, šiandien nieko nenuveikiau. Ak, tiesa, bandydama tapti protingesne , perskaičiau daugiau nei pusę Jum Caroll  "Krepšininko dienoraščio" . Bėda ta, kad aš beveik ištisai ir nepaliaujamai skaitau knygas vien tik apie narkomanus arba apie šiaip kokio nors plauko visuomenės veikėjus, kurie retkarčiais mėgsta įsmukti į vonios kambarį tam, kad galėtų sušniaukšti kokaino. Kartais ne tik vaizduotės pasaulyje, bet ir realybėje su tokiais trainiojuosi. Nesakau, kad tai yra labai blogai, bet klausimas ką visa tai duoda man. Be to, kad iš arčiau galiu pamatyti kaip skirtingus žmones užveža vienas ar kitas mėšlas ir vėliau apie tai ką nors parašyti, jokios apčiuopiamesnės naudos nesugalvoju.
Bet leiskite paklausti ar kam nors tai rūpi? Man tai jau tikrai ne.
Įstojau į vieną nuostabią organizaciją, kurioje tikrai galėčiau patobulinti rašymo įgūdžius. Bet nieko nerašau. Tik švaistausi su neaiškiais tipais, migruoju iš vienų namų į kitus, klausau iki gyvo kaulo įsiėdusių ir vis dar nepabodusių ,, Portishead'ų", kibirais maukiu kavą ir retkarčiais tvarkydama savo šiukšlyną pagalvoju apie ateitį. Tokia mano nyki ir neproduktyvi būtis, kuria labai ir nesiskundžiu. Svarbiausia paklaustam kaip sekasi visuomet atsakyti tą patį - gerai. Ačiū, man sekasi gerai. Žmonės atlips, nes nebeturės ko paklausti, o tu visuomet turėsi kozirį, patvirtinantį gyvenimo kokybiškumą.
Kitas dalykas, svarbiausia šalia esantiems neleisti per daug  atsipalaiduoti. Priešingu atveju aplinkiniai gali pamanyti, kad esi jų draugas. Tada jie ant tavęs ims pilti purvus, pasitikės, prilips kaip glitūs klijai ir prie kitų elgsis negarbingai. Susitiksite su tokio tipo draugu ir nė nepajusite kaip prie jūsų pačių jis ims porinti koks tu esi šmaikštus, kad visada pralaimi žaisdamas kortomis ir niekaip negali nustoti ryti naktimis. Tai niekai, bet nėra nieko baisiau, kai tas, kuris tave pažįsta kiek ilgiau nei autobuso vairuotojas, iš kurio ką tik nusipirkai bilietą, kitam ima taukšti tokius dalykus, kuriuos išgirdęs turėtum suprasti, kad jis tave geriau kerta nei tu pats.
Turiu vieną keistenybę- labai nemėgstu kitiems skųstis, kokia aš negraži , ir kokia stora, ir, o siaube, mano šlaunis okupavęs celiulitas. Visų pirma, celiulitas apskritai yra išgalvotas. Na gerai, egzistuoja jis iš tiesų, tačiau visas tas susireikšminimas ir terminas, apskritai, yra vien tik kultūros įtaka ir farmacininkų bei grožio industrijos atstovų pelno šaltinis. Būkite tikri, studijuoju įdomius dalykus, tai jau tikrai žinau ką kalbu. Antra, tikiu, kad besiskųsdamas esantis negražiu, žmogus pats duoda pretekstą taip galvoti. Jei man koks Jonas pasakytų, kad jo ausys atlėpusios, aš tikrai apie tai susimąstyčiau, net ir tuo atveju, jei ausų jis neturėtų išvis. Svarbiausia leisti kitiems apie save gerai atsiliepti ir visus komplimentus priimti taip, tarsi mes juos būtumėm girdėję šimtus kartų ir žinotumėm, kad tai yra neabejotina tiesa. Toks šaltas komplimentų priėmimas rodo tik viena - taip, aš to verta ir nusipelniau jų dar daugiau. Žinoma, kartais tenka išgirsti tokių iš kojų verčiančių pagyrų, kad būna sunku nepaklausti ,, O dėl ko tu taip manai?" arba ,,Baik, aš tikrai ne tokia.". Tačiau paklausykite mano patarimo ir jūs būsite išganyti. Čia ne pažadas ir ne pranašystė. Taip bus iš tiesų.
Ir net jeigu užsitepę veido kaukę atrodote gražiau nei be jos, niekam neleiskite apie save galvoti  taip, kai kaip mes dažnai galvojame apie aplinkinius.

P.s. Aš nemoku normaliai rašyti ką veikiau visą dieną arba susitelkti į vieną temą, nemoku palaikyti santykio su tais, kurie čia skaito. Vis linkstu į literatūrinį stilių ir taip pribridau, kad kartais nesuvokiu ką rašau. Šiaip ar taip paminėsiu, kad galbūt ne kitame, bet viename iš ateityje pasirodančių blogų turėtų būti įrašas apie vieną gerą mano draugą. Galiu prirašyti daug biografinės tiesos, bet jis pats manęs prašė kažką parašyti apie jį. Tai nejaugi suksiu galvą dėl to, kad kažkas nuskambės ne taip saldžiai kaip norėtųsi.
Iki susitikimo kituose įrašuose.
Eksperimentuokit!

Išsipilk, mano liūdesy, tyliai.

Rytas. Viskas, ką prisimeni, tai tik tai, kad ketvirtadienio vakarą palikai namus. Tuos, kuriuose veša tavo prieskoniniai augalai ,retkarčiais palaistomi mineraliniu vandeniu. Kitais kartais - tiesiog natūraliai suvystantys ir skleidžiantys aromatą, kuris primena vaikystę, saugius namus, slaptas brangenybių dėžutes bei pirmuosius dienoraščius. Žolelių kvapą lengvai sumišusį su tarkuoto ūkiško muilo dulksna.

Dabar tokių rytų nebelikę. Jie išnyko su pat pirmaisiais negrįžimais į namus. Kiek aptirpę prisiminimai ir neregėtas meilės trūkumas leidžia atsainiau žvelgti į savo gyvenimą, retkarčiais jį paverčiant neįtikėtinai prasto skonio spektakliu.
Neprisimeni tos akimirkos kada pramerkei akis. Tiesiog suvokei, kad nemiegi ir tave pasitiko visiškai svetimo žmogaus žvilgsnis. Nepaisant to, kad daugiau nei parą jis buvo su tavimi, kalbėjo apie savo veiklą, užimamas pareigas bei ne visiškai linksmą praeitį, kad be viso to į gerklę tau ištisai pylė alkoholį, prideginėjo cigaretes, prašė būti glostomas, jis tau išliko tuo pačiu nepažįstamuoju kokį jį pirmą kartą ir išvydai. Kai kurie dalykai paprasčiausiai nesikeičia - žmonės išlieka svetimi vieni kitiems.
Ilgainiui suvoki, kad viskas, kas su jais sieja, tai tik viltys. Vieniems viliesi padaryti įspūdį, kitų trokšti būti mylima ir nori, kad jie tau kalbėtų tiesą, bučiuotų ir sutiktų, kad esi įdomi. Tikiesi, kad tave prisimins visą likusį gyvenimą ar bent jau iki tol, kol pati juos pamirši. Nori būti vaišinama kava ir kartais ledais. O labiausiai už viską trokšti būti gerbiama ir suprasta. Kartais taip būna. Vieną naktį ar ilgiau, bet paskui ateina laikas skirstytis su savais prisiminimais ir tomis pačiomis viltimis.
Tik grįžus namo į veidą smogia nepakeliama tikrovė. Pamatai kokia pilka ir neišplaunama tapetų kasdienybė, kokios krūvos indų kriauklėje ir kaip jie nepatraukliai atrodo palyginus su svetimų virtuvių svetimais indais. Kiekviena dulkė ant stalo ir atsitiktinis, sau vietos nerandantis namų kvapas kelia šleikštulį ir pasibjaurėjimą visu likusiu pasauliu. Po narkotinė bei alkoholinė depresija verčia jautis pačiu vienišiausiu žmogumi, kai tuo tarpu atrodo, kad visas likęs pasaulis švenčia be tavęs. Ieškai išėjimo iš savo būsenos, bet ji tokia įsikibusi tavęs, kad nesuvoki net to, kaip viskas čia laikina ir kad kažką panašaus išgyvensi dar šimtus kartų.
Vis nesėkmingai blaškaisi ir bandai surasti paguodą nepažįstamųjų mintyse ar jų laike, bet užmiršti, kad kaip tik nuo to pasigavai nesuvaldomus liūdesio protrūkius ir kaltės graužatį. Kiekvienas išsiblaškymas ir nuopolis ne tik atima ir duoda. Pasilik vienas su savo liūdesiu ir kada nors suprasi, kad jis virto tavo stiprybe.