Gyvenimas paskutiniu metu pateikė pernelyg daug šmaikščių (ir nelabai) staigmenų... Visai neseniai teko suprasti, kad katinas, su kuriuo tenka gyventi, yra prisiekęs savižudis ir manipuliatorius. Įslenka į balkoną, kada jo niekas nemato ir kada atsisuki į tą pusę ar eini parūkyti, pamatai katiną pačioje baisiausioje padėtyje  - arba tupintį ant balkono atbrailos, arba jau besiruošiantį šokti. Tada, it kokiam greitosios pagalbos darbuotojui tenka skubėti prie vargšo, gyvenimo prasmę praradusio gyvūno ir mojuojant apetitą keliančiu mėsgaliu įkalbinėti jį nusileisti žemyn.. Žinoma, jis greitai susigundo mano pagalba ir trumpam tampa laimingas ne tik jo skrandis, bet ir katiniška širdis. Nes jam vėl pasisekė puikiai sužaisti...
Galų gale man nusibodo tokie katės- pelės( kitaip - aukos/manipuliatoriaus) žaidimas. Dabar jis tupi sau ramiai ant balkono atbrailos vis žemyn palenkdamas galvą ir tarsi bandydamas įsitikinti, kad visos katiniškos mintys apie devynis gyvenimus yra neteisingos ir tam paneigti užtektų tik vieno šuolio. Dėl to jis lieka vietoje, o aš ir toliau ramiau būnu įmerkusi pirštus tarp knygos puslapių. Į namus sugrįžo taika ir ramybė.
Bet aš ne apie tai. Čia tiesiog buvo apgaulinga įžanga, padėsianti atbaidyti nekantriausius(nes kam gali būti įdomūs įrašai apie katinus???). O dabar norėčiau pasvarstyti daug opesnę temą nei katinų polinkis į savižudybę.. Man nebūdinga kalbėti apie tokius dalykus, tačiau tylėdama greitai tapsiu neurotike, tad reikia kažkam apie tai papasakoti. Taigi, tikiuosi, kad ne man vienai taip yra. O jei tik man tuomet nelinkiu jums tokių siaubų. Žodžiu, kadaise klausiau Nina Simone ir besimėgaudama muzika, nusprendžiau pasidomėti šios dainininkės biografija. Be visų kitų įdomybių,sužinojau, kad ši smarkuolė buvo neprognozuojamo būdo ir labai mėgo šokdinti aplinkinius..Pasirodo, ją kankino maniakinė depresija. Taigi, man pasidarė įdomu, kas čia per depresija... Ką gi, beskaitydydama simptomus, supratau, kad visi idealiai tinka ir man. Kad nereikėtų ieškoti kas tai yra ir kokie šios ligos simptomai, pateiksiu juos čia.
Taigi, maniakinė depresija (bipolinis afektinis sutrikimas) – tai psichinis sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys manijos ir depresijos epizodai, kurie gali vienas kitą keisti arba yra atskirti normalios nuotaikos epizodų. Liga sukelia daug problemų pacientui, jo šeimai ir visuomenei.
Na, ir nuostabieji simptomai:
  Manijos epizodas dažniausiai prasideda staiga ir tęsiasi nuo keleto dienų iki kelių mėnesių. Manijos būsenoje žmogus yra geros nuotaikos, viskuo patenkintas, lengvai užmezga naujas pažintis, energingas (gali kelias naktis nemiegoti ir nejausti nuovargio), vienu metu imasi daugelio darbų ir sumanymų, kuria vėliau neįgyvendinamus planus (labiau išsiblaškęs, negali sukaupti dėmesio), kalba greitai ir garsiai, gali būti dirglus, greitai susierzinti, leistis į atsitiktinius lytinius santykius, nesaikingai vartoti alkoholinius gėrimus, išlaidesnis, amžiaus ir situacijos neatitinkančios išvaizdos. Maniakinės būsenos metu žmogus gali būti priekabus, su visais ginčytis, kištis ne į savo reikalus. Depresijos epizodas trunka ilgiau nei manijos. Ligoniui liūdna, nebedomina anksčiau malonumą teikusi veikla, sunku sukaupti dėmesį. Būdingas blogas miegas (nemiga ar padidėjęs mieguistumas), graudumas, pesimizmas, abejingumas viskam, neryžtingumas, nenoras bendrauti su žmonėmis, nepilnavertiškumo jausmas, nerimas, perdėtas rūpinimasis, valgymo sutrikimai (dažniau apetito sumažėjimas), tyli ir lėta kalba, sunkumai sukaupti dėmesį, mintys apie savižudybę. Mišri būklė: manijos ir depresijos simptomai pasireiškia vienu metu. Šiai būsenai būdingas susijaudinimas, problematiškas miegas, apetito sutrikimai, negatyvios mintys.
Šiaip ar taip susilaikysiu ir nepasakosiu kaip sureagavau sužinojusi, kad galiu sirgti tokių gražių simptomų nusėtu sutrikimu,bet visgi teko pasinerti į svarstymus. Dažniausiai sako, kad tikrai sergantis žmogus nepripažįsta savo ligos ir ją neigia. Tik po to atsiranda susitaikymas ir ligos pripažinimas. Teko daryti išvadą, kad jei ir sergu maniakine depresija ir pirmą kartą apie ją išgirdusi, suvokiau, kad neva sergu, taip lengvai tai pripažinusi jau turėjau pasveikti per tiek laiko. Ką galiu apie tai pasakyti? Nebent tik tiek, kad šokoladas man yra per saldus( turbūt tai vėl kažkokios ligos simptomas), katinas, gulintis greta manęs net nesiteikia atsukti savo snukučio, o aš šiandien atradau naują ligą, kuria dabar galėsiu ,,sirgti". Kokia ta liga? Nepagydoma. Kaip dėl to jaučiuosi? Jau gerai. Keliu taurę už jus(nes jums patiems gerti nesveika - jums ne vis tiek būti alkoholikais ar ne)  ir visas įsikalbėtas pasaulio ligas. Prozit!