Kažkas keičiasi, tik niekaip nesuprantu kaip taip gali būti - pasaulis lekia pro mano akis, o aš pati įsišaknijau vienoje vietoje ir siūbuoju it audros blaškomas medis. Suvokiu, kad vieną dieną galiu būti išrauta su visomis šaknimis, kad žaibai gali pusiau perplėšti ir išdraskyti mano kamieną. Suvokiu, kad apatijos manyje daugiau nei gyvasties, bet negaliu to pakeisti. Argi nereikia būti šiek tiek apatiškai, kad galėtum stebėti kaip juda ir skuba kiti?
Skambina mano pavasario nuklydimas, mano vinilinių plokštelių traškesys. Kaip niekur nieko, po kelių mėnesių tylos klausia kaip laikausi. Ir man smagu girdėti jo balsą, bet savyje jaučiu vien tik besipriešinančią jėgą ir vakuumą galvoje. Jis turi naujų vaizdajuosčių, draugė išvyko, siūlo susitikti. Visiškai jį suprantu, o tuo pačiu galiausiai suvokiu dėl ko visą laiką jaučiausi vyresnė už šį žmogų - net ir labiausiai nusiritusi ar jausdamasi pačia beviltiškiausia visuomet savyje nešiojau iš kažkur nusigriebtus idealus. Gal iš knygų, iš šeimos, gal iš savęs pačios - meilę, ištikimybę, abejotinos vertės orumą. Tai šie visi dalykai mane privedė , kad vietoj to, kad šiąnakt svaiginčiausi su žmogumi, kuris iš mano gyvenimo vėl dingtų keliems mėnesiams , o gal ir visam laikui, dabar sėdžiu ūžaujančio vėjo fone ir klausausi savo pačios minčių - tokių svetimų, neišturėtų, neišnešiotų, kartais atgrasių ir bauginančių. Bet jos mano, jos man ir manyje - turiu išmokti jas, kad galėčiau bent akimirkai sustoti ir apsispręsti kur keliauti toliau. Nes aš tik žmogus. Nei daugiau, nei mažiau. Čia ne pasiteisinimas. Tai pati beviltiškiausia paguoda, kai nežinai ką daryti ir nuolat svarstai ar tai ko atsisakai yra kaina laimės, kurios išties nori.
Knygos, jeigu jas rašo Pedro Almodovaras, kartais gali būti ir pavojingos... Neperskaičiau nė pusšimčio puslapių, o jau sukilo beprotiškas noras mylėtis. Kur ten mylėtis, toks rašymo stilius kelią norą būti kieno nors atsainiai išdulkinta. Nesu mačiusi nė vieno šio režisieriaus filmo, bet girdėjau, kad jo darbai patinka moterims. Dėl ko? Ak, kad žinočiau. Šiaip ar taip Alodovaro Pati Difuza baisiau nusivalkiojusi už mane. Nėra nė ko lyginti. Lėkšta moteris, kuri anotacijoje pristatoma kaip itin kietos logikos savininkė. Mano logika ne per geriausia, bet aš nevilioju biseksualų vyrų tualetuose. O galėčiau. Tik kol kas nesumąsčiau kuo ši patirtis mane galėtų praturtinti. Aš ir taip baisiai turtinga. Dar kartais arogantiška. Stengiuosi, kad mano draugai ir šeimos nariai to nepastebėtų. Nors man tai ir nelabai svarbu, bet vis tiek bijau jiems nepatikti.
Kažką kalbėjome su draugu, nepamenu, išskyrus tai, kad teko paminėti žodžių junginį ,,lemtinga moteris". Jis nesuprato, ką šiais žodžiais noriu pasakyti. Išties, nežinau ar toks junginys plačiai vartojamas. Man jis savaime suprantamas, bet, kaip visada, nesugebėjau paaiškinti savo minčių. Niekas nesiryžta laukti valandos ar dar ilgiau kol surinksiu pačius tiksliausius žodžius tam, ką noriu pasakyti. Ir apskritai, deja, realiame gyvenime, kitų nusivylimui, esu labai buitiška, kartais gal labiau nei reikėtų. Bet čia greičiausiai taip yra tik dėl to, kad aš pati nesu ta lemtingoji moteris.
Vietoj to, kad elegantiškai linguočiau įsispyrusi į aukštakulnes vasarines basutes, išsispiriu iš paskutinių apiplyšusių savo batų ir vaikštau basa nemąstydama apie savo kojų grožį ir estetiką. Gal dėl to mano pėdos išvargusios, o kulnai it bičių korys, mėnulio krateriai, nelygus jūros dugnas. Nemoku sukurti paslapties šleifo, kuris vilktųsi paskui mane - dažniausiai nekalbu. O mano nekalbėjimas paprastai pasako daugiau nei žodžiai. Aš neinu viena į barus ir parimusi prie stalo ilgesingai nenužiūrinėju vyrų. Paprastai elgiuosi priešingai - būdama su kokiu nors vyru bare - dairausi į kitus, dar dažniau į kitas. Gražūs jie ir jos, bet neįdomus. Tik chaotiškai judantys paveiksliukai, kurie iškart pasimirš man nusisukus. Man neįdomu, kad kažkieno plaukai žali, o kažkas stilingai apsirengęs, nes aš sau gražiausia nuoga ir kai nežiūriu į veidrodį. Neįdomu ką tie paveiksliukai veikia grįžę į savo namus, nes ir aš turiu bent kelias vietas, kurias vadinu namais ir visuose man vienodai gera. Nes tie paveiksliukai buvusių mano svajonių atspindžiai ir įrodymai. Įrodymai, kad pasirinkau teisingai - stebėti jų gyvenimus ir tapti jiems nematoma.
