6 mažos stotelės

1. Tą naktį mes prisigėrėme kaip paaugliai-
(toks buvo nebylus šūkis) už parankių vienintelį vyrą
per kekšių rajoną ištisa begalybė nuodėmių
ir trapumas tų plaštakių - trumpai pabūt laimingai
tik laikinas skrydis per sniego takelį..


2. Mes perkame pigiausio vyno butelį
ir obuolinį "Camel" - turiu jo paragauti.
Neparagausiu - negrįšiu namo, pagalvoju aš
ir akimirkai suvokiu, jog tai puikus pasiteisinimas
išsiskirti su merdinčia kasdienybe.

3. Čia nėra noro būti švariems ir mes nesusimąstydami
godžiai siurbiame vyną per kito seilėmis sudrėkintą kakliuką-
taip slapčia visi trys bučiuojamės ir nė vienas apie tai nesusimąstome
tą naktį aš miegosiu viena, o jie nusuks kitur.

4. Mes rūkome, nesuskaičiuoju, kiek cigarečių
tą naktį išdegino plaučius - kaip vėžininkai be vilties
su atsainiu nykumu nuorūkas gesinome tik išdegus visam tabakui
aš ir to skonio nepamenu, tik žinau - patiko

5. Tada ateiname į skate parką ir prie mūsų prisistato vyrukas
jam reikia cigaretės - šiaip mes geri, bet šįvakar - ypač
rūkome ir kalbamės ir tas vyrukas kviečia mus apsilankyti
 vietiniame klube aš sutinku su viskuo, bet mano liežuvis
per silpnas net tyliai sušnabždėti, kaip man čia viskas neblogai

6. Dar turime laiko ir kol vienintelis mūsų V.V. (vakaro vyras)
rodo įvairius triukus su riedlente mes su G. nueiname
už artimiausios gyvatvorės, šlapinamės ir guodžiamės viena kitai
 kaip greitai eina šis gyvenimas ir dar žinau, kad ji dabar man sakytų,
 jog čia nereikėjo minėti tokių dalykų. Na taip, nereikėjo.
Bet lygiai taip pat man kas nors galėtų patarti neimituoti poezijos,
bet ką jau čia pakeisi tame gyvenime, kad kai kurie nuotykiai
 kaip nudrengta poezija - bandai ištiesinti, bet lūžta.

savo šešėlio išsigąsti

Sunku nei iš šio nei iš to, kai ilgą laiką tyla. Sakiniuose norisi praleisti kas antrą žodį, nes baisu, jog kas nors supras ką noriu pasakyti. Kiekvieną įvykį palaidoju giliai galvoje, nes jaučiuosi bežodė. Kartais nesu įsitikinusi savo balso galimybėmis - ar aš išvis prašneku? O prašnekusi ar pasakau kažką rišlaus?
Mano namai man neskambina ir su manimi nešneka - jaučiuosi tuščia vieta. Nors taip jaustis iš tiesų būtų nuostabu. Esu pasiklydusi tarp to, ką pasakau ir to ką iš tiesų galvoju. Nebesijaučiu tokia teisi ir nepajudinama kaip būdama šešiolikos. Priešingai, norisi pasverti kiekvieną žodį ir tai galų gale tampa mano klaida, nes spradedu bijoti kitaip mąstyti. Aš išmokau daug kalbėti ar rašyti apie nieką, dėlioti abstrakciją po abstrakcijos, metaforą` po metaforos. Lengviau, mažiau skauda. Galima apsimesti. Nes jau gėda būtų kažkam garsiai pasakyti, kad vis dar jaučiuosi kaip mažas vaikas, kurį nuolat bara ir pamiršta pagirti. Staiga aš tapau visiškai bejėgis ir nesavarankiškas padaras, kuris negali nuspręsti ar jis gyvena taip kaip nori ar taip kaip susiklostė aplinkybės...

***
Kartais norėčiau, kad jis mano kūną paverstų pagal instrukciją surenkamu daiktu. Gal kokia spinta ar rašomuoju stalu.  Norėčiau, kad rankos amžiams sustingų ten, kur paprastai ilgam neapsistoja ir kad liežuvis paskęstų mano ausyse. Kad oštų jose kaip rudens pritvinkusi jūra. Noriu būti jo mylymiausia katė ir šiurkščiu liežuviu išlaižyti akiduobes. Ir paryčiais iš nuobodulio kelti - galbūt ką nors numesti, o gal savo šešėlio išsigąsti.

***
Katiniškos laimės paslaptis - namuose visada turėti maisto, kad nesinorėtų išeiti iš namų peliauti.

***
Todėl aš būsiu stalas. Ir sulankstoma kėdė.Ir čiužinys. Aš būsiu miegas naktį. Ir aušra ryte.

***
aš būsiu.

prieš sprogimą

Kasnakt į nugarą  varvekliais pirštų
tave apgobti gal bandau
*
gal amžiams sukvėpuoju tavo plaukus -
į juos supiltą rūdžių kvapą vėjais iššvaistau

Kasnakt akis užmerkus
vinilo adatėlė įsirėžia į kaklą tau
*
kaskart kviečiu kavos žinodama
kad neateisi

Toli gražu čia ne eilėraštis, ir kvailiui aišku. Padriki balandžio kliedesiai galvojant apie dalykus, kurie dabar užmiršti ir neverti prisiminimų.  Uoslę kutena priplėkę kavos tirščiai - vienas nuostabiausių kvapų pasaulyje. Radau eilėraštį apie Kopenhagą, tik niekam nerodžiau. Dar skaitau knygas, bet apie jas irgi niekam (beveik) nebepasakoju. Jos manęs taip nebesujaudina, neverčia nemiegoti ar ką nors aprėkti už trukdymą. Ką turėčiau perskaityti, kad žodžiai sukrėstų mano gyvenimą? Literatūra negali būti savaime prėska - paskutiniu metu aš jai suteikiau tokį skonį.
Laukiu popierinio spalvoto laiško. Laukiu, kam galėčiau pati jį parašyti. Jaučiu, kaip man reikia iš praeities pasiskolinti dalelę savęs. Banalu viskas. Truputį vegetuoju.

šiandien aš kaip Saulius Prūsaitis

Visų pirma, niekaip negaliu prisiminti iš kur pas mane grojarašty atsirado visai padorios ir klausomos muzikos. Galbūt tai ženklas, kad kai kuriais šeštadieniais reikėtų išgerti mažiau nei esu įpratusi. Kita vertus ką aš galiu padaryti, jei paskutiniu metu alkoholis vienintelis vaistas galintis padėti bent trumpam pamiršti danties skausmą. Jo nenumalšina nei vaistai, nei stomotologių globa, nei šiltas guolis katino tvirtovėj.
Man apmaudu, jog niekaip nerandu eilėraščio/pasakojimo apie Kopenhagą, kurią, tiesą sakant prisimenu miglotai, bet taip, lyg tai būtų buvusi geriausia kelionė gyvenime ar ne, mano mieloji G? Ar pameni kaip maišėme Kopenhagos gatves, smalsiai dairėmes į kekšes ir šokinėjome ant batutų, kol mus nugalėjo paklaikęs juokas ? Mes ieškojome kelių kaip iš čia ištūkti, bet jie parvedė mus atgal. Tave -  į mano buvusią vienatvę. Mane -  į tavo trokštamą šilumą,.. Groju klaviatūra it pianino klavišais. Jaučiu adrenaliną ir jaudulį, tarsi prakaito lašeliai riedėtų smilkiniais. Rašau abiems, nors žinau, kad nė su viena iš jų šįvakar gyvai nesišnekėsiu. Aš toks vėtros nuverstas medis...
Mane taško kažkoks lengvas techno gabalas ir tai ženklas, kad jau turėčiau sustoti, bet kiekvienas mano pirštas yra it atskiras simfoninio orkestro virtuozas. Nors, tiesą sakant, mano pirštai suakmenėję ir bedvasiai...
Įkyriai miaukia katinas ir visai maloniai skamba Leonardo Coheno vokalas. Išsilydau jo balse ir tampu tik dar vienu pajūrio smėlio trupinėliu.
Pavydžiu savo draugui, kad jis savo šeimai rūpi labiau nei aš savąjai. Pavyzdžiu draugui, nes ne nuo manęs, o nuo jo priklauso kada jis grįš namo ir nusirengs nuogai...
 Ką aš čia šneku tai vieni juokai.., Buvusi bendradarbė minėjo, kad kartais Agnės Kuzmickaitės vyras mėgsta įsikelti keistų vaizdelių į viešąją erdvę, kurie, jam atsipeikėjus, greitai dingsta.. Tai aš šiandien kaip Saulius Prūsaitis - man truputį gera.

Kai man buvo septyniolika ir vos daugiau

      Turbūt jau rytas. Kieme girdžiu automobilio ūžesį. Išlendu laukan. Tai tu. Negaliu pakęsti, kai leidi sau atvažiuoti  be jokio išankstinio perspėjimo. Ir ką tu sau manai?
      Žiūri į mane, bet akyse nieko naujo nematau - tik klausimus ir gašlumą. Veidas išpurtęs nuo pragertos nakties. Prieini ir paduodi kibirėlį šviežio medaus. Kai dabar pagalvoju, tai, man rodos, iš šio gesto supratau, kad tu nesi blogas žmogus. Ankščiau vis kažkaip abejodavau. Galbūt dėl to, kad per dažnai atsiprašinėdavai. Arba dėl to, kad visiems mano artimiausiems draugams pasakei, jog išdulkinai mane, nors pats žinojai, kad tai ne tiesa. Abu žinojome.
      Nespėjusi paimti to kibirėlio aš kaip įmanydama tave aprėkiu, grūdu į automobilį ir liepiu važiuoti namo. Esu baisiai pikta ir nervinga. Jokiu būdu negaliu leisti tėvui pamatyti mūsų kartu. Nors jis turbūt jau nujautė. Tik mano pasiteisinimai ir pabėgimai buvo pernelyg trumpi, kad išeitų prisikabinti. Išvis, jis tik vieną kartą, kai man buvo penkiolika, pasakė, kad žino ką aš esu įsimylėjusi. Iš rankų iškrito puodelis, mane apėmė klaiki isterija. Jaučiausia taip, tarsi turėčiau pasiteisinti. Paskui daugiau niekada jam nebesiteisinau. Dėl nieko.
     Tu išvažiavai, tačiau irzulys nepraėjo. Žinojau, kad galbūt net tą patį vakarą pakibsiu tau ant kaklo. Niekaip negalėjau suprasti ką su manimi padarei, kad negalėjau atsakyti. Vis svarstau. Galbūt man trūko švelnumo. Buvau kaip audros nulaužta šaka, man gyvybiškai reikėjo, kad kas nors įskiepytų bent šiek tiek gyvybės. Tu šiaip mėgai jaunas merginas. Ir dar abu mėgome skaityti.
Šalia mūsų bendrų pažįstamų ir toliau vaidindavau, kad tavęs nemėgstu. Jei rimtai, dažniausiai tu išties būdavai nepakenčiamas. Nekalbu apie tuos atvejus, kai pasirodydavai ne laiku ir ne vietoje.
       Mano ilgesys tau būdavo grynai fizinis. Ilgėjausi tik kvapo ir odos, o slapčia bodėjausi, kad, mano supratimu, nieko prasmingo neveiki gyvenime. Kažkada, kai susirgau, nuėjau pas tavo mamą atleidimo. Ji kažką vis pasakojo apie tave, o man vis norėjosi nusukti kalbą, kuo greičiau bėgti namo. Atrodė, kad ir ji viską žino.
          Kartą grįžome pas tave į namus. Buvo ankšta, o visur mėtėsi pernelyg daug žvejybinių reikmenų. Lova buvo minkšta, o patalynė švari ir kvepianti naktimi, tačiau aš nuoširdžiai apžiūrinėjau kiekvieną besimėtančią knygą. Tu vis nerimai, man buvo ne motais. Tik vis pagalvodavau, kiek moterų čia esi parsivedęs. Kai užmigai, tyliai išsliūkinau iš namų ir iš tavo pasaulio. Buvo pilnatis. Ėjau apsupta mėnesienos, šešėliai nuo medžių krito ant manęs ir aš suvokiau, kad niekur kitur nebūna tokių naktų kaip čia...Tuo metu galvojau, kad tai jau paskutinis kartas, kada tave bučiavau...

 //Visos revoliucinės vasaros lieka neužmirštamos ir svaigios. Ir kvepia jos visai kitaip nei kiti metų laikai - naktine vėsuma, laužo dūmais, alkoholio tvaiku, uždraustais bučiniais.
Ir visi suklupimai, klaidos vasarą nekelia tokios baimės. Šiluma pavogia baimę ir atsakomybę. Žmogus patiria akistatą su savimi pačiu. Kiekvieną akimirką. Kai brenda nežinomais Dubysos slėniais ir ieško kelio namo. Kai nedrąsiai nusimeta rūbus ir atsargiai liečia šalia esančio žmogaus odą. Kai supranta, kad tą akimirką nieko nesigaili ir nieko daugiau nenori kaip tik panirti į tą odą, paskęsti joje. Niekas šiaip sau nepardavinėja savo sielos. Visi tikisi didelių palūkanų.// (2011m. spalis)

Lakoniškai išpažinti klaidas

Paskutinį sykį paverčiu save paukščiu be balso ir žmogumi be pasirinkimo. Tik stebiu kaip vangiai eina mano vasara, visas mano gyvenimas ir kokia aš abejinga jam esu. Dar ne laikas įstoti į vidurį dainos. Jaučiuosi nublokšta į krantą ir kai girta šlitinėju senamiesčio gatvėmis ar kaip ta eksperimentinė pelė Aldžeronas daužau galvą į sieną, nesuvokiu kas su manimi blogai. Gal tik dėl to, kad lygiai taip pat nesugebu įvardinti ir nieko gero. Manęs kaip žmogaus nekeičia nei nukirpti plaukai, nei pakeista kasdienybė, nei kažkam išplepėtos paslaptys, kurios tokios bevertės, kad net nėra ko saugoti. Tačiau, be kita ko, savo vertės neturėjimu jos gali man sugriauti ir taip nepastovius gyvenimo pamatus...
Labai norėčiau būti tiesiog geru žmogumi. Nei daugiau, nei mažiau. Bet išties ką tai reiškia, jei ištisai dėl kiekvienos smulkmenos jaučiuosi nešvari ir susiteršusi.Vis jaučiuosi kažko neužbaigusi, nepasakiusi, neišjautusi. Man į delnus priberia meilės, o aš abejingai ją ištaškau. Likimas pakiša galimybę savyje pasėti daugiau gėrio, bet man užauga tik bazilikai. O verbos nubrozdina tik kelius, ne širdį...

 Mane sujaudina kitų likimai, tik ne mano. Kartais atrodo, kad sistemingai griaučiau savo trumpalaikius pakilimus. Esu priklausoma nuo savo paties dugno ir jo keliamo svaigulio. Greičiausiai dėl to niekada ir nesijaučiu pakankamai švari ar teisi. Dėl to kabinuosi tų, kurie mažiau už mane savanaudiški, Tik jie mane gali ištempti į šviesą ir priversti keltis,
Vakar buvau keistoje transo būsenoje. Išbudau nuo per ilgo miegojimo, pro miglą pažvelgiau į savo nutirpusią ranką ir kažkaip nesmagiai, bet su nuostaba suvokiau, jog tai tik kažkoks organinis darinys, kuriam galų gale ateis metas sunykti. Kad žmoguje viskas pūna arba eina link puvimo ir vienintelis dalykas, kuris laikinai gali nuo to sustabdyti  - tai tik švari sąžinė. Bet ar manoji tokia? Mane kartais pykina mano vaikystės prisiminimai. Dabar jų negaliu suvaldyti, o tada negalėjau nieko pakeisti, nes buvau per maža ir nieko nesupratau. Dabar kartais tenka net užsimerkti, užspausti galvą ir pasislėpti, kad tik nuo jų pabėgčiau. Norėčiau būti be jų, kita vertus, greičiausiai esu jų kūrinys ir nieko čia nepadarysi. Kiekvienas turi gyventi su savo beprotybe.
Kita vertus, kad ir kokių demonų kartais esu valdoma, kad ir kokia niūri būnu, vis tik esu laimingiausia per visą savo  turėtą gyvenimą(kad ir kaip tai banaliai skambėtų, lyg iš filmų), nes žinau, kad šalia manęs yra žmogus, kuris man leidžia eiti gerokai teisingesniu keliu nei kad kada nors ankščiau ėjau...

Pasakyk, kas esu

Lauke, prie bažnyčios. Smulkutė, palaidais plaukais, įsisukusi į plonytį paltą, trypčioja. Retkarčiais išsitraukia gertuvę ir godžiai užsiverčia. Paskui perkreipia veidą, atgalia ranka nuo lūpų nubraukia pigaus vyno lašus. Gertuvę įsimeta atgal į rankinę. Baisiausiai užsikosėja, ieško, į ką galėtų atsiremti. Nėra. 
Nors šiandien matė. Sėdėdama autobuse prie radiatoriaus glaudė kiaurai permirkusias kojas ir žvelgė į horizontą, išplaukusį virš miesto. Autobusas nesustabdomais ratais suko po miestą, o vakaro dangus, apsitraukęs sunkiu mėlynumu, kabėjo erzindamas pastovumu ir absoliučia nekintamybe. Jam niekur nereikėjo eiti, kad taptų gražus ar gautų pinigų, kurių užtektų prabūti dar vieną naktį. Baisiausiai erzino. Vien tik būdamas savimi galėjo toks išlikti visą laiką nuo savo pradžios iki nesibaigiančių pasaulio pabaigų. Be jokių sutarčių, pilnaties išrašytų ant stogo. 
Supratusi beviltišką savo situaciją, ji išpuolė pirmoje pasitaikiusioje stotelėje ir lėkė neatsigręždama. Bėgo, kol paduso. Kojos sustingo, atrodė, pėdos virto pagaliais, neleidžiančiais justi žingsnio lengvumo. 
Nerimavo. Buvo tamsu, o šaltis su kiekviena minute smelkėsi vis labiau. Gąsdino paakiais vaiduokliškai nubėgę tušo pėdsakai. Apglėbė save ir laukė. Kol kas sustos ir paims. Prašalaitę, elgetą, glostančią save šerpetotomis rankomis. 
Sustojo automobilis. Ji apsidairė. Rūpėjo, ar kas nemato, ar nesijuokia pilki, drėgmės prisigėrę namai, ar už kokio šešėlio tyliai nekrizena paaugliai. Priėjo prie automobilio ir pro atsidariusį langelį išvydo rūkančio vyro siluetą. Pasilenkęs jis paklausė: 
– Kiek? 

– Kas kiek? – perklausė sumišusi. 
– Na, tu. Kiek kainuoji? 
– Aš... – išsigandusi galvojo, ką sakyti, – aš nežinau. 
– Ai, koks skirtumas. Sėsk į mašiną, – mostelėjo ranka durelių pusėn. 
– Negaliu, – sušnibždėjo mergina, mintyse ieškodama tinkamų žodžių. 
– Negali? Tai ko čia stovi? Ar lauki ko? – nustebo. 
– Nėra žmonių, kurių galėčiau laukti, – prisipažino nuleisdama galvą. 
– Tai sėsk. Ką nors sugalvosime. 

Mergina neryžtingai mindžikavo, delsė. Bijojo ko ir klausti. Vairuotojas, pamatęs, kad ji taip ir nedrįs atsidaryti durelių, pats jas atvėrė ir pavargusia, bet geranoriška šypsena paskatino lipti vidun. 
– Šalta? Pasižiūrėk, gale yra striukė, užsimesk. 
Ji nedrąsiai persisvėrė per priekinių sėdynių tarpą ir prieblandoje ėmė dairytis striukės. Pirmiausia žvilgsnį patraukė pirkinių krepšelis, iš kurio kyšojo prancūziško batono kampas ir salotų gūžė. Tik tada atkreipė dėmesį į striukę, gulinčią ant malkų dėžės. Nerangiai užsivilko ją ir įsmeigė akis priešais save – į pašaipų vakarą. 
– Nekreipk dėmesio į tas malkas. Šiandien norėjau nakvoti sodo namelyje. Na, turiu tokį nedidelį užmiestyje, žinai... Pasiėmiau, nes ten jų nedaug likę, po darbo užsukau į parduotuvę, apsipirkau. Galvoju, pabūsiu ramiai, šeštadienį praleisiu be televizinio mėšlo ir panašiai. Kur tau! Tik toks žioplys kaip aš ir galėjo užmiršti raktus. O ten jokių atsarginių nelaikau. Vis tas nepasitikėjimas žmonėmis... Na, šilčiau? – žvilgtelėjo susidomėjęs. Prieblandoje išryškėjo pavargusios, apsiblaususios vyro akys. 
– Šilčiau, ačiū. 
– Tai gerai. Atrodo, nesi pati geriausia pašnekovė... 
– Kad nežinau, ką sakyti. 
– Būtų smagiau, jei žinočiau tavo vardą. Gal nuo to ir pradėk? 
– Ieva, – pasimuistė, patylėjo. Po kelių minučių paklausė: – O kuo jūs vardu? 
– Maniau, nepaklausi, – šyptelėjo. – Arūnas. Papasakok, ką čia tokiu metu veikei. 
– Nežinau, ką ir pasakoti, – sutriko Ieva. 
– Na, žmonės paprastai pradeda nuo pradžios. Iš kur tu? 
– Iš čia... Turiu galvoje, iš šio miesto. 
– Supratau. Gal tu man papasakok... O velnias! – sušuko vyras, nes nedaug trūko, kad pravažiuotų pro raudoną šviesoforą. Giliai įkvėpė, patrynė akis ir vėl grįžtelėjo į merginą. – Papasakok, ką tokiu metu čia veiki. Kuo užsiimi? Kur gyveni? Gal tave parvežti namo? 
– Ne, ne, tik ne namo... Prašau. Geriau paleisk mane, – Ievos akyse šmėkštelėjo išgąstis. 
– Gerai, gerai. Nusiramink. Greitai būsime vietoje, galėsi sušilti ir pasikalbėsime. 
– Taip... Ačiū. 
– Niekis, – jis žvelgė į kelią ir pirmuosius automobilio stiklą nubėrusius lietaus lašelius. 

Po kelių minučių vyriškis išsuko iš pagrindinio kelio ir sulėtino greitį. Kiek pritildė grotuvą, iš kurio sklido merginai nežinomo atlikėjo muzika. Spėjo, kad tai džiazas. Nors, tiesą sakant, jai niekada nesisekė atpažinti stilių, nesvarbu, ar jie būtų susiję su muzika, ar daile – visi pavadinimai ir bruožai įsiterpdavo vienas į kitą, žinojimą paversdami minčių audra galvoje. 
– Jau, – tarė Arūnas. 
Mergina išlipo ir žiūrėjo į jį. Nebuvo kur daugiau. Vyras atidarė galines automobilio dureles, čiupo pirkinių krepšį ir metė į Ievą susirūpinusį, kiek nepatiklų žvilgsnį. 
– Eime, – tarė užtrenkęs dureles. 
Į rankas įdavė pirkinius, pats gerą minutę ieškojo raktų. Galiausiai atrakino, pravėrė duris. 
– Užeik, – pakvietė. 
Ieva neryžtingai žengė į prieškambarį. Kvepėjo rūsiu ir drėgnomis malkomis. Ant komodos gulėjo keli gal dešimtmečio senumo žurnalai. Arūnas ant jų atsainiai numetė raktus. 
Atidaręs komodą vyras ištraukė vilnones šlepetes ir padavė Ievai. Mergina nedelsdama išsinėrė iš batų ir puolė jas autis. Tačiau pamatęs, kad jos kojos permirkusios, sustabdė. 
– Eime į kambarį. Negalima taip palikti. Susirgsi. 
Nusekė paskui jį lyg prasikaltęs vaikas ir jau norėjo teisintis, kad jai viskas gerai, kad nieko nereikia, tačiau pagalvojo, jog visą laiką gyveno vien panašiais pasiteisinimais ir šie jai nieko doro nedavė. Vis bandydavo pati save saugoti, globoti ir ištraukti iš bėdų. Tik ilgainiui pavargo ir tapo sau didžiausia bėda, nuo kurios niekaip negalėjo išsivaduoti. Todėl dabar tylėjo ir Arūnui liepus klusniai atsisėdo ant fotelio. Vyras nuavė jai kojines ir kažkur išėjo. Netrukus grįžo su vonele šilto vandens. 
– Pamirkyk kojas. Man visuomet padeda, kai peršąlu. 
– Ačiū, – ji kažkodėl nedrįso pakelti akių į šį vyrą. 
– Ieva? 
– Taip? 
– Gal nori arbatos ar kavos? Gal valgyti? Sakyk. Aš negaliu įsivaizduoti, kiek laiko tu šitaip praleidai lauke, – jis spėliojo mechaniškai rinkdamas nuo savo megztinio nematomus pūkus. 
– Ačiū, norėčiau puodelio kavos, – ištarė ir pasijautė taip, tarsi būtų išpuikusi poniutė, šokdinanti restorano padavėjus. 
– Tuoj bus, palauk. 
Arūnas išėjo, o mergina liko mirkyti kojų. Vanduo pravėso ir nusistovėjo, sutraukdamas paskutinę vėsą. Ieva padėjo pėdas ant šalia patiesto rankšluosčio. Pasilenkė ir ėmė stropiai jas šluostyti, kiekvieną tarpupirštį įtrindama iki įkaitimo. Niekada nebuvo rūpestinga savo kūnui, tačiau maža visuomet gaudavo barti, jei sausai nenusišluostydavo kojų. Kaip juokinga, – galvodavo – žmonės tiek daug dėmesio skiria tokiems nereikšmingiems dalykams kaip kojos. Vėliau suprato, kad tokie tvirčiausiai stovi ant žemės. Gal ir ji priklausytų šiai žmonių kategorijai, jei ne pasibjaurėjimas kiekvieną kartą liečiant savo pėdas. 
Apsiavė paliktas vilnones šlepetes ir pradėjo vaikštinėti bei apžiūrinėti kambarį. Jis nebuvo didelis, o ir apstatymas nepridėjo daugiau erdvės. Nuėjo prie knygų lentynos, atidžiai nužvelgė. Buvo keletas klasikų, o likusios daugiausia architektūros tema. Tokie atradimai piršo mintį, kad namo šeimininkas yra architektas. Perbraukė per knygų nugarėles. Kaip seniai tai buvo dariusi. Nuo pirštų galiukų nupūtė kelias dulkeles. Vėl rūsio, senų knygų bei drėgnų malkų kvapas, vėl tie patys prisiminimai... 
Pažvelgia pro langą. Tamsu. Tik lietaus lašai ritasi stiklu žemyn. Daugiau nieko neįžvelgsi. Vien kintanti tekstūra jos akių atspindy. Įręžia nagus į kaklą ir laukia, kol ims mausti taip, kad nesąmoningai atitrauks ranką. Nepavyksta – įeina Arūnas. Mergina staigiai atitraukia ranką ir įspraudžia į atbrizgusių šiek tiek nešvarių džinsų kišenę. 
– Na, kaip tu? – vyras įdėmiai pažvelgia į raudonas dėmes ant jos kaklo. 
– Gerai, ačiū. Apžiūrinėjau tavo knygas. Tu architektas? 
– Ne, tikrai ne, – nusijuokia. – Architekto čia nė su žiburiu nerasi. Nuomoju šį namą. Šios knygos – buvusio šeimininko palikimas. Aš neskaitau. Jau ilgą laiką, – atsidūsta ir trumpam užsimerkia. 
Paskui padeda kavos puodelius ant stalo. Prisėda ant sofos, pasiima savąjį ir siūlo Ievai: 
– Prisėsk. 
– Ačiū, – taria ji įsitaisydama greta. Greitai kresteli galvą, tarsi ką užmiršusi. Pakyla ir pasiima savo puodelį. Grįžta šalia jo. 
– Na, papasakok ką nors apie save, – Arūnas vos atsitraukia, kad galėtų geriau ją matyti. 
– Nenoriu nieko pasakoti. Nemoku. Kol žmonės mane prisijaukina ir prakalbina, praeina daug laiko. Nesu tikra, kad mes jo tiek turime, – Ieva papurto galvą, lyg visai netikėtų tuo, ką sako. 
– Laiko turi tiek, kiek jo pati sau duodi. 
– Turbūt. Tu privalai žinoti, kad turiu namus. 
– Gerai, – Arūnas supratingai linkteli. – Kas tau neleidžia į juos grįžti? 
– Aš nebemoku grįžti. Kai išeini be priežasties, turi taip ir grįžti, kaip išėjai. 
– Be priežasties? 
– Aha. 
Abu nutilo. Kažkur kitoje erdvėje girdėjosi tylus šaldytuvo burzgimas, savas melodijas grojo drungni radiatoriai. Namas buvo išvargęs ir troško poilsio. 
Jau tiek daug metų niekas nesikeitė. Vis tie patys durų vyriai, langai bei sienojai. Šeimininkus pergyvenę tapetai, slepiantys ilgesingas medžių dainas. Metai iš metų neapčiuopiama būtis namų sienose įspraudė senatvės gijas, tokias pat iškalbingas kaip ir žmonių veiduose. Arūnas padėjo puodelį ir atsargiai apkabino merginą. 
– Nori grįžti namo? – sušnibždėjo į ausį. 
Ši atsakydama nežymiai linktelėjo galva. 
– Tuomet padarykime eksperimentą. Duodu tau šiltą paltą, batus, na, aprengiu tave. Ir tu išeini už durų. Lauki. Po penkiolikos minučių išeisiu aš. Jei vis dar norėsi namo, parvešiu tave į bet kurią miesto vietą, kad ir kur tie namai būtų. Ką manai? 
Ji linktelėjo. Visiškai nesuprato to pasiūlymo prasmės, o ir apskritai toks pasirinkimas skambėjo ganėtinai makabriškai. Bet nebuvo iš ko rinktis, be to, daugelis dalykų jos paprasčiausiai jau nestebino. Apsiavė kažkokius senamadiškus, tačiau šiltus aulinukus. Įsisiautė į paltą, kuris greičiausiai buvo Arūno, apsivyniojo šaliką. Jautėsi taip, tarsi ruoštųsi į žygį. Vyras palydėjo iki durų. Prieš atidarydamas kelias minutes žiūrėjo į ją, kaip žiūrima į medžius, žolę ar jūrą – ramiai, nekaltinant, beveik nuolankiai, be jokio tikėjimo ar pasitikėjimo. Sakytum, tuščia vieta prieš akis žiojėtų. 
Atidarė duris, švelniai perbraukė per nugarą. 
– Tuoj būsiu, – nuramino. 
Ieva tik nepatikliai šyptelėjo. 
Užvėrė duris, kurios tapo riba tarp dviejų pasaulių. Arūnas nuėjo rengtis, nors išties buvo įsitikinęs, kad jau po kokių penkių minučių išgirs beldimą į duris ir prašymą leisti pasilikti. Tyla išsidriekė per visus namus, ir jis negalėjo išlaukti paskutinių dviejų minučių. Skaičiuodamas sekundes ėjo prieškambariu ir galvojo, kaip atrodys jos veidas jam išėjus į lauką. 
Atidarė duris. Tuščia, aplinkui nieko nematyti. 
– Ieva, – pakvietė. 
Tylu. 
– Ieva! 
Vis ta pati tyla. Apėjo aplink namą, išėjo į gat­velę. Nieko. Ta pati šiurkšti tyla, veidą braukiantys vėjo šuorai ir lietaus lašai. 
Suglumęs, vilkdamas koją už kojos grįžo namo. Kambaryje pastebėjo jos paliktą gertuvę su pigiu vynu. Atsisukęs pauostė, paragavo. Atsisėdo ant grindų, užsimerkė. Jis dar negalėjo žinoti, kad po metų mergina grįš. Ji čia kaskart ateis vedama blankių prisiminimų, kurių niekaip negalėjo išryškinti. Kaskart sugrįš vedama beprotiško noro daugiau niekada iš čia neišeiti.

akibrokštas su pavasariu

Pro langą iššoka katė ir tik oro baliono lengvumas ją apsaugo nuo visiškos savižudybės.  Dabar tokie laikai, kai reikia tik akinių nuo saulės ir kibiro ledų. Kai gali užsimesti lengvą vasarinę suknelę, šlaistytis gatvėse ir mintyse šokti pagal mėgstamą muziką. Kai negresia nepareiti namo ir būti supakuotam į plastikinį maišą. Vis tik apgaulė tik galingas priešas.

Klausau pernelyg populiarios muzikos ir kartais nuo jos tampa šiek tiek lengviau. Ji sušvelnina dienos kaitrumą ir paverčia ją dar vienu banaliu elementu, kuris prieš vakarą glostinėja.

******

Išlekiu paskutinę minutę, vos spėju atsisveikinti su drauge. Nesakau jai kur keliauju, neturiu laiko, o lauke pavasaris, aš dar tokia naivi ir vėluoju į autobusą. Juk būna tokių žmonių, kuriems užtenka kelių žinučių ar vieno vakaro, kad galėtum juos vadinti sielos draugais, pasitkėti, o jei reikia - apspjauti. Iš isterijos ar neapykantos. Kartais jie priveda prie ribinių gyvenimo situacijų, kai norisi tiesiog išvemti save arba mesti visą netikrą tobulą gyvenimą.

Į rankas gaunu dviračio padangą, įlipame į autobusą. Važiuojame. Nežinau ką kalbame, aš jau neprisimenu. Gal, kaip įprasta, buvau lengvai apsinešusi. O gal tai įvyko jau vėliau, kai pakeleivingame mieste trumpam sustojome. Jis grįžo su alumu. Beveik pačiu pigiausiu, kaip visada. Bet jis visą laiką išrinkdavo patį geriausią iš visų pigiausių. Ir tai buvo vienas iš daugelio šio žmogaus talentų. Pats didžiausias jo talentas - tiesiog dingti. Ilgam laikui. Tiesa, šitą aš irgi jau mokėjau, tad įprasti nebuvo sunku.

Išlipame lengvai apsvaigę ir apsikrovę nereikalingais daiktais. Jis palieka mane stovėti prekybos centro aikštelės viduryje. Vieną ir su krūva daiktų. Pro šalį praslenka krūva nuobodžiaujančių paauglių. O aš tuo metu suvokiu, kad gyvenu tokį gyvenimą, apie kurį tik svajodavau - nenuspėjamą, neužtikrintą, neturintį garantijų. Tokį,kai stovi kažkur nuošaly svetimo miesto ir nežinai kur eisi toliau, nežinai ar išvis eisi. 

Tačiau netrukus jis sugrįžta. Su daug alaus ir kažkokiu šūdinu maistu, iš kurio visuomet padarydavo šedevrą. O gal su juo būdavo daug įdomesnių dalykų nei valgyti. Gal tam nebuvo laiko. Tą savaitgalį jis turėjo prižiūrėti draugo šunį, Ir dar mane. 

Susipažinau su jo kambariokais. Vienas buvo pamišęs dėl snieglenčių bei riedlenčių. Kitas buvo estas ir, tenka prisipažinti, tuo metu drovėjausi su juo bendrauti. Bet kai reikia, moku gražiai šypsotis. Tuo metu šypsenos pilnai užteko. 

Jis turėjo balkoną ir krūvą knygų, ir viskas jo kambaryje buvo tiesiog gražu. Chaotiška svajonė su daug pavasario šviesos. Pro balkoną matėsi visas gyvenimas ir aš visai nesigailiu, kad tuo metu pro jį neiššokau. Tą vakarą ateitis man dėliojo kiek kitokius planus ir laiptelius į bedugnę. Bet ko čia sielvartauti, aš juk nežinojau. Be to, buvau naivi ir verta nuodėmės.

Vėliau visi keturi užlipame ant dvylikaaukščio stogo ir matome kaip visi horizontai gulasi po kojomis. Kad gyvenimas ir jame verdanti kasdienybė - nesibaigiantis skruzdėlynas. Kad užsimiršimas gal ir neatneša laimės, bet euforiją, dievažin, tikrai suteikia. Ir tą vakarą visas gyvenimas lieka pažymėtas svaiginančia aukščio baime, tyliais pokalbiais ir nerišlios kalbos išdarkytais  juokeliais. Tą vakarą gyvenimas man įpjovė į pirštą, o aš pajutau malonumą.

Trečiadienio beveik rytas

            Jaučiu kaip gerklėje šoka būsimas kosulys. Užgeriu jį paskutiniais kavos tirščiais. Bet paskęsta liežuvis grūdelių begalybėje, tik ne kosulys. Popierinių servetėlių kalnai - beveik meno projektas. Bet ne šiandien. Ir ne rytoj. Pats didžiausias projektas šiuo metu - aš pati. Ir mano pasimetimas, kai pavakariais atsikėlus nebeišeina suprasti savo buvimo perspektyvų ir svorio. Tarsi būčiau naktinis drugys, kurį bet kurią akimirką gali priploti šlepete. Arba su pasišlykštėjimu sutraiškyti pirštais. Dažniausiai renkuosi pastarąjį variantą.

                            ***
            Neišeina užmigti. Užsimerkiu ir mane apima baimė. Bijau, bijau, bijau. Bijau visko ir ypač to, kad galbūt nenugyvensiu tokio gyvenimo kokio noriu arba kuris man skirtas. Ir iš kur man žinoti?  Pasirinkimų begalybė, o kelias tik vienas. Norisi, kad jis būtų kuo tiesesnis ir aiškesnis, o ne kaip girto sugrįžimo namo, kada suklupimai ir pailsėjimai autobusų sustojimuose tampa norma.

                                                                                          ***
Noriu užpildyti save muzika ir mėtinėmis pastilėmis. Ir kad dar kol kas nebūtų uodų. Taip gera, kai namuose tylu. Nėra musių. Nėra uodų. Tik katinas išvertęs rankinę lūpdažius ridinėja... Juk paryčiais kasnors privalo žaisti. Ir aš žaidžiu su savo siela ir norais.

***
  Ar dar vienas puslapis ar geras pusvalandis apmąstymų? Praktiškai taip pat sunku kaip rinktis tarp obuolių ir šokolado.

***
Galbūt keturios valandos miego, galbūt trumpiau. Atsikelsiu ir išmaudysiu save karšto dušo svaiguly. Tada liks tik keletas rytinių ritualų - kava, persirengimas, skubri knygų bei užrašų paieška. Galbūt kažką pamiršiu. Aš tik spėlioju. Tarsi laukiu kol kas nors paskambins į duris ir aš visai nenustebusi įsileisiu pasiuntinuką. O jis man pasakys "Štai, jūsų scenarijus". Tarsi aš būčiau primadona. Garsi aktorė.
Atsainiai peržvelgčiau ir eičiau gyventi to, kas užrašyta. Bet taip nebus. Aš pati turėsiu klysti sumaišydama kojinių spalvas, ir pati eilinį kartą keiksiuos kad pamiršau pagalvoti apie pusryčius. Ir vėl surasiu tūkstantį priežasčių dėl ko aš vienus dalykus darau, o kitus galvoju...

***
Bet kol kas man dar liko trupinėlis miego ir paskutinė cigaretė...

Negaiškit laiko

Aš niekur nebuvau dingusi. Tikrai. Ir niekas šiaip sau nedingsta. Turbūt daugeliui yra girdėtas toks dalykas kaip žiemos miegas. Tai va. Čia buvo atsakymas. Miegojau, dirbau, nesveikai maitinausi, planavau ateitį, kitaip sakant - egzistavau. Na ir nėra taip blogai, kaip atrodo. Gyvenimas iš esmės nesikeičia, o tarsi teka savo vaga.

Dar taip neseniai smalsiai vertindavau visus ketvirtakursius. Jie atrodė tokie suaugę, tokie brandūs žmonės. Dalis, tiesa, turbūt tokie ir buvo. Bet kai pati tokia patapau(t.yketvirtakurse), supratau, kad niekas, čia, po velnių, nepasikeičia. Aš tik įgavau daugiau ydų - vietoj to, kad daryčiau ką nors protingo, aš kovoju dėl geriausio mero įvertinimo Sim City žaidime. Tarp kitko, labai geras žaidimas, patariu pradėti jį žaisti, jei norite įgyti papildomą priklausomybę ir šiek tiek prasiplauti smegenis. Prisiekiu, rūkydama ir žiūrėdama pro balkono langą, aš matau ne šiaip sau miesto panoramą. Tiesiogine ta žodžio prasme mąstau apie tai, kokius ženkliukų reikėtų surinkti, kad galėčiau padidinti vieną ar kitą pastatą. Aš nenormali. Bet tik nedaug.
Vakar kažkur ruošiausi. Skaičiau apie senas repo grupes Lietuvoje. Gal kam girdėtas AMIGO MC? Ne? Na ir tiek to, tuomet pakalbėsime kitą kartą. Pastebėjau, kad liko ne itin daug laiko, įsidėjau juodus lęšius( Dievas mato, man reikia įsigyti naujus), nevykusiai pasidažiau, nepagailėjau raudono lūpdažio. Vieną akimirką kilo noras išmaukti pusę butelio namuose esančio saldaus vyno, paskui prisiminiau, kad mėgstu tą jausmą, kai esu kiek blaivesnė už kitus. Lakščiau iš vieno kampo į kitą, klausiau repo ir ir jaudulys mane kaip pirmogi pūga snaigėms užklojo. Dar turėjau apie dešimt minučių. Negalėjau nesuteikti sau malonumo. Kaimynai  pasitenkinimo riksmus tikrai išgirdo, o aš nenustojau šypsotis.
 Patys sunkiausi ir tuo pačiu maloniausi vakarai... Pasitenkinimą teikia ir prisiminimai- nesumeluoti ir įsivaizduojami. Jausmas lyg būti kate - norisi glaustytis ir murkti. Įkąsti ir pabėgti. Aš vagiu šampano kamščius ir žaismingai juos ridenu šviežiai išplautomis grindimis. Aš taip nenoriu atsakyti į daugelį klausimų, nes jie visi man per daug sudėtingi ir nereikšmingi...