ech, tas ne pavasaris

Kartais neišeina nedaryti dalykų, kurie tiesiog prašosi įgyvendinami. Labai dažnai tiesiog eidama gatve noriu įsikabinti į bet kurio pirmo pasitaikiusio praeivio parankę ir keliauti, žiūrėti, kur jis mane nuves. Noriu prieiti ir pakalbinti, ar paslapčia į kišenę įmesti visai bereikšmį raštelį, kuriame, pavyzdžiui, žmogų pakviesčiau išgerti arbatos. Norėčiau tiesiog šiaip pasekti bet kurį žmogų ir paskui jį, it įkyri katė įsliuogti į namus, prie radiatoriaus ir toliau stebėti nepažįstamojo gyvenimą. Kartais sėdėdama autobuse girdžiu kaip žmonės klausosi mano mėgstamos muzikos ir netveriu savyje kaip noriu draugiškai kumštelti jiems  - ei,puikios muziką klausai. Man taip norisi girti ir mylėti tokius žmones, ir aš taip darau, tik tyliai, savyje. Kas iš meilės, kai  ja nesidalini. Taip dažniausiai po kelių savaičių pasimiršta visi sutiktieji. Nebegaliu prisiminti dėl ko jais taip žavėjausi, negaliu prisiminti veidų. Gal jų niekada ir nematydavau, neįsižiūrėdavau. Anonimai su mano gyvenimo detalėmis, pilnas pasaulis sudaužytų mozaikos gabalėlių, kuriuos kartais atpažįstu, nes jie ir mano gabalėliai, mano svajonės ir tušti buteliai.
 Kartą, kai man buvo penkiolika, nusipirkau cigarečių. Nieko nebuvo namuose ir aš jas labai išdidžiai rūkiau tiesiog savo kambaryje. Buvau gerokai apsvaigusi nuo gyvenimo ir bet koks mano poelgis man pačiai atrodė nesunkiai pateisinimas. Jei iš praeities iškirptum kai kuriuos mano gyvenimo intarpus, galėtum juos rodyti šiuolaikiniams paaugliams. Tai būtų pavyzdys kaip nereikia gyventi, kaip nereikia trankytis su atsitiktiniais ir menkais pažįstamais žmonėmis, kad vėliau iš gėdos pamirštum kelią  į savo namus ir nebenorėtum į juos sugrįžti. Nes lauktum bausmės, o jos nebūtų. Ir tai taptų pati baisiausia bausmė - kai tau leidžia klysti ir pačiai rinktis kas gerai.Kas tos atsitiktinės frazės ar buki, nieko neduodantys pasidraskymai, jei jau būni įsisukęs į tavęs niekaip nepaleidžiantį ratą. Vėliau tik tampi savo praeities įkaitu ir gyveni su vaiduokliais tų žmonių, kuriuos vis dar norėtum apkabinti, bet jų jau nebėra.
Vis tik kartą nesusilaikiau. Sėdėjau autobuso gale, o priešais mane sėdėjo žavus vaikinas. Nežinau iš ko nusprendžiau, kad jis žavus. Man patiko jo gabalėlis profilio, ausys ir oda, kurią vis norėjosi paliesti. Visą kelią svarsčiau ką jam padaryti. Norėjau užkalbinti, bet dažniausiai tokiais atvejais mintyse prisikuriu krūvą būsimų dialogų ir visų jų išsigąstu. Žinau, kad realybėje jie man nepaklustų. Žinau, nors tu ką. Dėl to ir negalėčiau būti prekybos agentė, kuri vaikščiotų po namus ir siūlytų nusipirkti kokius nors nuostabius peilius ar maisto papildų. Per ilgai užsistovėčiau prie durų prieš nuspausdama skambutį. Būčiau visai neproduktyvi. Šiaip ar taip sugalvojau ką padaryti su tuo vaikinu. Nuo galvos nuplėšiau jo kepurę. Taip, nuplėšiau - įsakmiai, spontaniškai, gal net kiek grubiai. Jis išsigandęs rankomis griebėsi už galvos. Aš irgi išsigandau. Jis atsisuko. Aš jam grąžindama kepurę ištariau: Tik norėjau pasižiūrėti kaip reaguosi. Šis nieko man neatsakė, tik nusisuko. Taip ir likau visą likusį kelią viena, nežinodama kur dėtis, kad tik nepradėčiau garsiai isteriškai kvatotis. Ir dabar nežinau kodėl taip pasielgiau. Man tiesiog reikėjo padaryti ką nors tokio, ko šiaip įprastame gyvenime žmonės nedaro.
***
Neatrašyti laiškai laukia savo valandos, prisiminimai bėgioja kūno lopiniais, vis budriai laksto žvilgsnis, laukdamas - gal šįkart akmenukas į tavo langą nebus atsitiktinis. O tai, kad kartais netelpi savyje gali rodyti, kad vis dar augi ir lauki, kol išmoksi nupiešti tai, ką išties jauti ir matai, bet niekaip nemoki papasakoti...

nes jau sekmadienis tamsėja

Mėtinis ledinukas  burnoje, dulkių nusėtos knygos, grūdėtas smėlis sandariame indelyje, pro langų plyšius besiveržiantys vėjo šuorai, atvėsusi kava ir savavališki prietaisų pataisymai, dažniausiai pasibaigiantys pergalingai - tai vis apie mane. O gal apie tave, kurio nepažįstu ir vis ilgiuosi.  Kartais galvoju, kad slepiesi mano pėdose, kirpyklose paliktose kepurėse bei skrybėlėse,skubėjime,  o gal neskustų kojų plaukelių šiurkštume. Vis liečiu ir tikrinu. Kai užgęsta diena ir gatves užpildo žibintų šviesos atsitiktiniai praeiviai prieina prie manęs ir siūlo keliauti namo. Kartais kviečia eiti su jais. Bet aš vis laukiu ryto, kol ateis šviesa ir tavo šešėlis dulksna įsilies į eismą. Vis laukiu.

****
Žmonės, kurie  žiūri į akis ir pasakoja kaip džiaugiasi tave suradę, labiausiai bijo, kad neišeitum.
Kas žino kiek tiesos šioje atsitiktinėje mintyje - proporcingai nuo to, kiek leidžiame sau tikėti senais žemėlapiais ir užgesusiomis kelrodėmis žvaigždėmis.  Nuo to, kur tie žmonės mus suranda..

***
Kai pirmą kartą tave pamačiau
mano burnoje gyveno išdegę slėniai 
be išminties ir be žodžių taip ir buvau
tu sumaišei kokteilį o aš visas penkiolika
minučių galvojau kad moki groti gitara
vėliau papasakojai buvęs visuose žemynuose
ir juos pamėgęs sakei, nereikia turėti pinigų
jei nori keliauti užtenka padirbti pažymėjimus
galėčiau ir aš taip daryti susimąsčiau
mokykloje pigiai padirbinėdavau parašus
jau tada manyje ruseno verslumo upė
į lagaminą metu apatinius ir knygas
rytoj mano pėdos mindžios didikų žemes
prieš miegą su nostalgija prisiminsiu
tavo istorijų klaidumą...