Tau patikdavo
žiūrėti į mane. Nepaleisdavai iš akių, kai niūniuodama prieš veidrodį
šukuodavausi plaukus, kai radijo garsų nešama sukdavausi po visą butą, kai
erzinančiai, vieną po kito nusimesdavau drabužius. Tavo savininkiškumas,
grobuoniškas žvilgsnis ėsdavo mane kiekviename žingsnyje. Net kai būdavau
viena, visuomet jusdavau tavo žalių, nuolat karščiuojančių akių nirtulį.
Jausdavausi nuoga ir pažeidžiama, o kai apie tai prabildavau, tu visuomet
patenkindamas savimi juokdavaisi ir dar labiau spigindavai tuo aštriu kaip
sudužęs stiklas žvilgsniu. Dar ir dabar negaliu atsigauti- taip likau nurengta.
Nepaisant kartėlio, negaliu nesiilgėti
tavęs. Tuštuma mane lydi kiekviename
žingsnyje. Nesuvokiu, kaip galėčiau ją užpildyti. Viskas, ką bedaryčiau tik
pagilina ją ir jau imu nesuprasti savo beformės būties linijų, kontūrai kaip
akvarelė išsilieja ir pasilieka džiūti. Ilgesys apsiveja balso stygas ir
užgniaužia verksmą. Jis kutena mano gerklę ir , greičiausiai, pradėčiau
juoktis, jei nesuprasčiau, kad tai skausmo perkreipta rauda. Negaliu būti
savimi, neišverkusi tavęs.
Pinasi mintys ir pervargę poetų
eilėraščiai- sūrūs ir suplėkę- nugula ant mano gomurio. Spjaudausi jų
nuotrupomis, kol į orą neišlekia keiksmai ir padrikos, adresatų neturinčios
frazės.
Pakylu iš lovos
ir nueinu iki spintos. Iš jos ištraukiu dar vieną prisiminimą- juodą moherinį
megztinį. Priglaudžiu jį prie veido, įtraukiu brangių vyriškų kvepalų aromato-
tavo kvapo. Sodraus ir hipnotizuojančio muskuso. Nuo jo man visuomet linkdavo
kojos ir aš užsimanydavau išpildyti kiekvieną tavo norą. Išpildyčiau ir dabar.
Jei tik būtum čia.
