Nupūsti dulkes ne tik nuo kelis mėnesius neliestų knygų, neglostytų lentynų ar neliestų indų, bet ir paėmus drėgną šluostę atsargiai išvalyti įsisenėjusias sielos žaizdas. Ne dėlto, kad dar labiau skaudėtų. Kartais reikia ramiai ir be kritikos pažvelgti į ilgus metus trukusią gėlą ir suprasti jos tylų užsispyrimą nesitraukti iš savo pozicijų. Supratus - ištrinti, išrauti su šaknimis, sudeginti.  Patys savo aistrų, nusidėvėjimų, liūdesio ir vilčių korektoriai.

Šiandien nenoriu būti nei prasminga nei pasiteisinusi. Nesu konvejerinis produktas, kuris turi instrukciją ir galiojimo laiką. Bet kurią akimirką galiu imti kosėti, klykti ar numesti šalin katiną, kuris dabar snaudžia ant mano kelių. Galiu užsimanyti piešti ne tik ant popieriaus, bet ir ant  daugiabučio sienų, savo ar kitų kūnų. Galiu užsidėti akinius nuo saulės ir gyventi iškreiptoje tikrovėje ar nusigrimuoti veidą ir tapti klounu, kuris griauna kitų tikrovės suvokimą. Nesitikiu būti suprasta ar pateisinta kitų, bet galiu  suklysti ar nustoti stengtis. Visi mes norime kartais sustoti, tik negalime. Norime išlaikyti savo abejotinas reputacijas, statusus, pažadus, dirbtinai sukurtas ir kitiems įskiepytas viltis.
Mane pačią trikdo šuns žvilgsnis, todėl automatiškai einu ieškoti jam ėdalo.Susigūžti verčia pernelyg išdidūs aplinkinių žvilgsniai, todėl ir  pati išoriškai tokia tampu - šalta ir neliečiama.Gąsdina laikas, todėl keliuosi ir kažkur einu atlikti beveik socialaus žmogaus vaidmens. Kartais pasiseka, kartais nelabai. Jei kalbu daug ir tuščiai, žmonės mane laiko protinga ir verta dėmesio, mieliau į mane kreipiasi pagalbos ir patarimų, nors tuo metu esu tokia tuščia, kad man  gaila jų laiko, kurį jie švaisto būdami su manimi. 
Jei tik nutylu, tampu nereikalinga. Patogu, norint gauti neapmokestinamų atostogų nuo žmonių, ėdančių mano laiką. Tikrai nesu mizantropė ir lygiai taip pat atsiprašau tų, kurių laiką suvalgau aš. Nesakau, kad tai nemalonu, šlykštu, nepateisinama. Mes juk ir gyvi vienas kito laiku, taip saugome save nuo vegetacijos.
Žmonės, aš tik kartais noriu su jumis patylėti. Neverskite manęs taip jaustis, tarsi nuolat turėčiau ką nors pasakyti . Aš neturiu ko sakyti. Man pačiai neįdomu kaip ir kiek aš miegojau, ką suvalgiau pusryčiams ir kokiu troleibusu atvažiavau į paskaitas. Neįdomūs ir jūsų vardai , matyti filmai ar perskaitytos knygos. Visi mes kažką skaitome ir  žiūrime, kartais kažką suvalgome ir užgeriame. Nematau skirtumo tai vanduo ar brangiausias vynas. Tik būkite tylūs.
Ir kai prisistatydami pradėsite pasakoti savo vardų istorijas, ir kokią grūdėtą, sultingą bei sodrumos pilną kriaušę suvalgėte, pakvieskite mane. Kai vietoj savo nemigos problemų imsite pasakoti sapnus, o troleibuso nuobodulio epopėjas pakeis gyvi pasakojimai apie juose matytus žmones, pašaukite mane. Kai pasakosite ne apie filmo veikėjų istorijas bet kaip jautėtės žiūrėdami tą filmą ir ką jis jums priminė, tuomet aš sėdėsiu šalia ir nuoširdžiai šypsosiuosi, nes jūs man išties tapsite įdomūs. Man įdomūs ne jūsų kasdienybės faktai, bet istorijos ir mintys. Esu jų alkana ir nenurimsiu, kol nepajusiu sotumo jausmo.
Aš tik sužmogėjęs gyvulys, ko iš manęs daugiau norėti..