Ilgainiui mano siela tampa tokia jautri kokia buvo vaikystėje. Ankščiau mane sugraudindavo įsivaizduojamos katastrofos, tėvų pastabos, paukščiuko mirtis, nesėkmės. Šiandien spėjau susigraudinti mažiausiai du kartus. Dieną skaičiau Marcelijaus Martinaičio ir Viktorijos Daujotytės knygą "Sugrįžęs iš gyvenimo". Gėrėjausi M.Martinaičio gimtinės, dirvos ir ankstyvo ryto, saulėlydžio bei vėjuoto rudens vakaro vaizdiniais ir viskas atrodė išgyventa tūkstančius kartų, užrašyta, perrašyta, išjausta. Kartais jaučiuosi, kad visos M.Martinaičio atmintys bėgioja mano krauju. Ir taip džiaugiuosi, jog turėjau galimybę jį pamatyti gyvai. Tada dar neįvertinau šio gyvenimo įvykio, bet jau supratau - labai svarbu,ką jis pasakoja ir kokiais prisiminimais dalinasi. Todėl pykau ant draugių, kurias buvau pasikvietusi į šį literatūrinį renginį. Jos visą laiką praplepėjo ir prasijuokė, iš proto varė jų nesugebėjimas susikaupti. Jau tada žinojau, kad kalbant poetams reikia tylėti. Reikia gerti jų žodžius, nes paskui prie to šulinio galima ir neprieiti.
///////
Šiandien išsiunčiau vieną laišką. Žinau, kad artimiausiu metu jų parašysiu ir išsiųsiu mažiausiai tris. Linkėjimų, meilės, prisipažinimų, atsivėrimų. Ko dar paberti į tuos laiškus? Savęs išsikvėpusios? Betvarkės per lovos kraštą virstančios?
Kodėl taip liūdna? Ką aš laidoju savyje?
Šaltu prakaitu per miegą, per kasdienybės dulkes į naktį.
