Trečiadienio beveik rytas

            Jaučiu kaip gerklėje šoka būsimas kosulys. Užgeriu jį paskutiniais kavos tirščiais. Bet paskęsta liežuvis grūdelių begalybėje, tik ne kosulys. Popierinių servetėlių kalnai - beveik meno projektas. Bet ne šiandien. Ir ne rytoj. Pats didžiausias projektas šiuo metu - aš pati. Ir mano pasimetimas, kai pavakariais atsikėlus nebeišeina suprasti savo buvimo perspektyvų ir svorio. Tarsi būčiau naktinis drugys, kurį bet kurią akimirką gali priploti šlepete. Arba su pasišlykštėjimu sutraiškyti pirštais. Dažniausiai renkuosi pastarąjį variantą.

                            ***
            Neišeina užmigti. Užsimerkiu ir mane apima baimė. Bijau, bijau, bijau. Bijau visko ir ypač to, kad galbūt nenugyvensiu tokio gyvenimo kokio noriu arba kuris man skirtas. Ir iš kur man žinoti?  Pasirinkimų begalybė, o kelias tik vienas. Norisi, kad jis būtų kuo tiesesnis ir aiškesnis, o ne kaip girto sugrįžimo namo, kada suklupimai ir pailsėjimai autobusų sustojimuose tampa norma.

                                                                                          ***
Noriu užpildyti save muzika ir mėtinėmis pastilėmis. Ir kad dar kol kas nebūtų uodų. Taip gera, kai namuose tylu. Nėra musių. Nėra uodų. Tik katinas išvertęs rankinę lūpdažius ridinėja... Juk paryčiais kasnors privalo žaisti. Ir aš žaidžiu su savo siela ir norais.

***
  Ar dar vienas puslapis ar geras pusvalandis apmąstymų? Praktiškai taip pat sunku kaip rinktis tarp obuolių ir šokolado.

***
Galbūt keturios valandos miego, galbūt trumpiau. Atsikelsiu ir išmaudysiu save karšto dušo svaiguly. Tada liks tik keletas rytinių ritualų - kava, persirengimas, skubri knygų bei užrašų paieška. Galbūt kažką pamiršiu. Aš tik spėlioju. Tarsi laukiu kol kas nors paskambins į duris ir aš visai nenustebusi įsileisiu pasiuntinuką. O jis man pasakys "Štai, jūsų scenarijus". Tarsi aš būčiau primadona. Garsi aktorė.
Atsainiai peržvelgčiau ir eičiau gyventi to, kas užrašyta. Bet taip nebus. Aš pati turėsiu klysti sumaišydama kojinių spalvas, ir pati eilinį kartą keiksiuos kad pamiršau pagalvoti apie pusryčius. Ir vėl surasiu tūkstantį priežasčių dėl ko aš vienus dalykus darau, o kitus galvoju...

***
Bet kol kas man dar liko trupinėlis miego ir paskutinė cigaretė...

Negaiškit laiko

Aš niekur nebuvau dingusi. Tikrai. Ir niekas šiaip sau nedingsta. Turbūt daugeliui yra girdėtas toks dalykas kaip žiemos miegas. Tai va. Čia buvo atsakymas. Miegojau, dirbau, nesveikai maitinausi, planavau ateitį, kitaip sakant - egzistavau. Na ir nėra taip blogai, kaip atrodo. Gyvenimas iš esmės nesikeičia, o tarsi teka savo vaga.

Dar taip neseniai smalsiai vertindavau visus ketvirtakursius. Jie atrodė tokie suaugę, tokie brandūs žmonės. Dalis, tiesa, turbūt tokie ir buvo. Bet kai pati tokia patapau(t.yketvirtakurse), supratau, kad niekas, čia, po velnių, nepasikeičia. Aš tik įgavau daugiau ydų - vietoj to, kad daryčiau ką nors protingo, aš kovoju dėl geriausio mero įvertinimo Sim City žaidime. Tarp kitko, labai geras žaidimas, patariu pradėti jį žaisti, jei norite įgyti papildomą priklausomybę ir šiek tiek prasiplauti smegenis. Prisiekiu, rūkydama ir žiūrėdama pro balkono langą, aš matau ne šiaip sau miesto panoramą. Tiesiogine ta žodžio prasme mąstau apie tai, kokius ženkliukų reikėtų surinkti, kad galėčiau padidinti vieną ar kitą pastatą. Aš nenormali. Bet tik nedaug.
Vakar kažkur ruošiausi. Skaičiau apie senas repo grupes Lietuvoje. Gal kam girdėtas AMIGO MC? Ne? Na ir tiek to, tuomet pakalbėsime kitą kartą. Pastebėjau, kad liko ne itin daug laiko, įsidėjau juodus lęšius( Dievas mato, man reikia įsigyti naujus), nevykusiai pasidažiau, nepagailėjau raudono lūpdažio. Vieną akimirką kilo noras išmaukti pusę butelio namuose esančio saldaus vyno, paskui prisiminiau, kad mėgstu tą jausmą, kai esu kiek blaivesnė už kitus. Lakščiau iš vieno kampo į kitą, klausiau repo ir ir jaudulys mane kaip pirmogi pūga snaigėms užklojo. Dar turėjau apie dešimt minučių. Negalėjau nesuteikti sau malonumo. Kaimynai  pasitenkinimo riksmus tikrai išgirdo, o aš nenustojau šypsotis.
 Patys sunkiausi ir tuo pačiu maloniausi vakarai... Pasitenkinimą teikia ir prisiminimai- nesumeluoti ir įsivaizduojami. Jausmas lyg būti kate - norisi glaustytis ir murkti. Įkąsti ir pabėgti. Aš vagiu šampano kamščius ir žaismingai juos ridenu šviežiai išplautomis grindimis. Aš taip nenoriu atsakyti į daugelį klausimų, nes jie visi man per daug sudėtingi ir nereikšmingi...