Man apmaudu, jog niekaip nerandu eilėraščio/pasakojimo apie Kopenhagą, kurią, tiesą sakant prisimenu miglotai, bet taip, lyg tai būtų buvusi geriausia kelionė gyvenime ar ne, mano mieloji G? Ar pameni kaip maišėme Kopenhagos gatves, smalsiai dairėmes į kekšes ir šokinėjome ant batutų, kol mus nugalėjo paklaikęs juokas ? Mes ieškojome kelių kaip iš čia ištūkti, bet jie parvedė mus atgal. Tave - į mano buvusią vienatvę. Mane - į tavo trokštamą šilumą,.. Groju klaviatūra it pianino klavišais. Jaučiu adrenaliną ir jaudulį, tarsi prakaito lašeliai riedėtų smilkiniais. Rašau abiems, nors žinau, kad nė su viena iš jų šįvakar gyvai nesišnekėsiu. Aš toks vėtros nuverstas medis...
Mane taško kažkoks lengvas techno gabalas ir tai ženklas, kad jau turėčiau sustoti, bet kiekvienas mano pirštas yra it atskiras simfoninio orkestro virtuozas. Nors, tiesą sakant, mano pirštai suakmenėję ir bedvasiai...
Įkyriai miaukia katinas ir visai maloniai skamba Leonardo Coheno vokalas. Išsilydau jo balse ir tampu tik dar vienu pajūrio smėlio trupinėliu.
Pavydžiu savo draugui, kad jis savo šeimai rūpi labiau nei aš savąjai. Pavyzdžiu draugui, nes ne nuo manęs, o nuo jo priklauso kada jis grįš namo ir nusirengs nuogai...
Ką aš čia šneku tai vieni juokai.., Buvusi bendradarbė minėjo, kad kartais Agnės Kuzmickaitės vyras mėgsta įsikelti keistų vaizdelių į viešąją erdvę, kurie, jam atsipeikėjus, greitai dingsta.. Tai aš šiandien kaip Saulius Prūsaitis - man truputį gera.
