Ant lengvos vasariškos suknelės užsimetu ištampytą, kiek per didelį nertinį, apsiaunu lengvai išklaipytus sportbačius, ant pečių kuprinę ir - einu. Einu tik dėl to, jog palėpėje per daug šalta, o kieme nerandu sau vietos, galbūt išvargina striginėjanti telefono programa per kurią bandau skaityti detektyvą, gal išsekina kiek betikslis pigių cigarečių rūkymas.
Reikia išeiti iš kiemo, iš miško, iš asfalto. Antrą vakarą esu jau kiek labiau įsidrąsinusi, todėl nevengiu žvelgti į praeivių akis, jau nebesigėdiju savo vienišumo. Mano vienatvė tampa nepramušamu skydu, kurio negaliu nusimesti kada tik panorėjusi. Ant vieno turistinio informacinio stendo pamatau žaismingais paveiksėliais margintą kepurę su snapeliu. Tarsi čia pat būtų buvęs žmogus iš kurio staiga liko tik galvos apdangalas. Nė nenutuokiu, kad ir pati greitai išnyksiu kopų begalybėj.
Pasiekusi kopą kur ne kur pastebiu ramiai vaikščiojančias poreles, fotografus, nedideles pagyvenusių vokiečių turistines grupeles. Visi savaip ramūs, savaip laimingi, turbūt jau atsakę bent į dalį savo gyvenimo klausimų. Tokioje begalybėje, kur vienoje gyvenimo pusėje atsiveria marios, o kitoje jūra pasaulis tampa savaime pats į save atsakantis klausimas.
Vėjas draiko palaidus plaukus, ilgainiui jie ima panašėti į varnų lizdą, šukavimas pirštų galiukais nebetenka prasmės. Užsuku į vieną iš kelių apžvalgos aikštelių, matau kaip nuo jūros pusės pažeme atkeliauja tirštas debesų užklotas. Pamažu jis apgobia vis daugiau miško, kol galiausiai jį visai praryja. Prieš akis lieka tik smėlio dykynės ir paskendusi atmintis.
Per sąnarius išsineria dulksvas vakaras, gerklėje užtringa verksmas. Mane praryja tirštas it smala rūkas - prieš tai dar spėju įkvėpti.
