rytas pasiklydo ir užėjo ne į tuos namus

,,Sapnavau, jog buvau tokia graži, kad tėvas man neleido vaikščioti vienai" - sušnibždėjau vienai savo bendraklasei per paskaitą, ji nusijuokė. Man irgi buvo juokinga, kai prisiminiau šį sapną. Matyt kadaise arba norėjau būti graži, arba vaikščioti ne viena. Dabar esu ir graži, ir ne viena, todėl galiu sau leisti toliau sapnuoti kriminalus apie padirbtus eurus, persekiojimus, galimybes kaip išnaikinti padirbtų eurų broką. Nesuprantu, kas per sapnai... Kodėl juose niekas negali vykti sklandžiai? Visur tie žemiški rūpesčiai... Be to, vis ieškau žmogaus ar dėstytojo, kuris pasakojo, o gal net rodė nuotraukas apie tai kaip kažkokiame Indijos, o galbūt kitos šalies kaimeliuose vaikai specialiai auginami dėžėse, kad vėliau deformuotųsi jų kaulai( greičiausiai kaulai, anatomijos aš neišmanau), kad vėliau galėtų dirbti cirke arba prašyti išmaldos. Negali būti, kad taip ryškiai sapnavau tokius dalykus, bet kol kas nė vienas neprisipažįsta man pasakojęs šią istoriją. Taip ir vaikštau - nežinioje.

Bandžiau pažiūrėti pro mėtinį saldainį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė toks skaidrus. Nė velnio - žalsva it kokiame užterštame kūdros vandenyje. Norėčiau dabar kur nors įmerkti kojas ir kad mane sugeltų saulės spinduliai. Kad nugarą nusėtų strazdanos, kurių niekuomet neturėjau ir nė karto jų nepavydėjau. Bet dabar kartais užsimerkusi pasvajoju  apie jas. Ir jaučiuosi taip keistai - it kokio anglų kalbos vadovėlio herojė amerikietė, pernelyg paprastai apsirengusi, bet su eile baltų dantų, nykioje aplinkoje su užrašais ir senais kompiuteriais arba pernelyg steriliai atrodančiame saulėtame parke, kuriame nėra nė vienos šiukšlės. Tokie paveikslėliai sukelia tik du jausmus - motyvaciją mokytis ir supratimą, kad kažkur yra kiek kitaip nei čia. Reikia šiek tiek pagyventi, kol išeina suprasti, kad visur tas pats. Jei pamatyčiau save vadovėlyje ar žurnale, galbūt filme ir nežinočiau, kad tai aš ir mano gyvenimas, manyčiau na nieko sau, jos gyvenimas toks kupinas nuotykių, o mano vien pilkuma. Dabar ir man mano gyvenimas įdomus, nes nesugalvočiau nė vienos srities, kurią gerai išmanyčiau, per penkias minutes neprisiminčiau nė vieno anekdoto ar padavimo, kurį  kam nors galėčiau papasakoti. Negalėčiau surepuoti mėgstamiausios savo dainos ar išreikšti jausmus tiems, kuriuos myliu. Tai tik rodo, kad yra kur tobulėti, kad ir aš kaip tie žmonės iš nuotraukų, kartais sėdžiu kavinėse ir šypsausi, kartais myliuosi ir atrodau gerokai apsvaigusi, kartais mąstau ar šiandien tik nėra ta diena, kada galėčiau iššokti pro balkoną ar nusikalsti,  kartais pasiklystu ir išmokstu naujus gatvių pavadinimus, kartais blaškausi bijodama ar tik kartais neišėjau iš proto...

abejingai priešintis

Šiandien buvau Brazilijoje. Ir taip šypsojausi, taip šypsojausi, kad net žandikaulius paskaudo. Išties nesu tikra ar ten buvo tas miestas, kurį ką tik paminėjau. Šiek tiek naivu vien tik iš kalnų, vietomis nykių bei neturtingų vietų ir šilumos spręsti apie tai, kokia tai šalis. Bet praeiviai vis kažkur skubėjo ir nieko neatsakinėjo, galiausiai mane pačią užplūdo Brazilijos jausmas. Suvokiau, kad čia ta vieta, kurios taip ilgai ieškojau, kad galėčiau ne tik abejingai vyptelėti, bet ir nusišypsoti. Ta vieta, kurioje visiškai nesirūpinu kiek turiu pinigų ir kaip atrodau, vieta, kuri nėra pretenzinga joje gyvenantiems žmonėms. Ir žemė, ir uolienų nuotrupos, ir praeivių žvilgsniai įsiurbia visą mane - jaučiu kaip galvą užlieja lengvas svaigulys. Šalia manęs ėjo draugas ir aš jaučiau tai, ką visada noriu jausti būdama šalia žmonių - jų laisvę, susikoncentravimą į aplinką ir nė trupučio pretenzijų man.
Vis noriu skraidyti ir man būna gaila žmonėms pasakyti, kad ir vėl apsirikau, kad man neišeina kitaip, kad moku būti tik viena, nes tada ir spalvos ryškesnės, ir vaizdas pro langą sodresnis. Neišgyvenami pereinamieji laikotarpiai iš vienatvės į kažkokį man nesuprantamą ir dirbtinį subproduktą neatneša nieko šviesaus - tik norą bėgti, slėptis, viską mesti. Paskui ieškai sau atsakymų visose kertėse ir namų pakampėse, kol galiausiai supranti, kad atsakymas yra tavyje ir jis tau liepia bent vieną kartą nustoti tylėti ir pasižiūrėti kaip po to palengvėja. O kartais tokiu būdu tiesiog galima pasitikrinti ar vis dar moki šnekėti.

***
Pasikviečiu tave į svečius, kad dar kartą galėčiau pasižiūrėti ko netekau. Nebeišlaikau žvilgsnio, kai atsisuki į mane ir slapta viliuosi, kad kai nusigręžiu,  tu paslapčia tyrinėji mano kaklo linkius. Norisi, kad žvilgsnis išdegintų odą ir vėliau galėčiau paprašyti, kad paglostytum. Bet ką aš veikčiau su tuo nykiu ir ilgesį keliančiu paglostymu. Ką aš sakyčiau rakindama duris ir prašydama, kad išeitum... Užšoku ant stalo ir vaikiškai tabaluoju kojomis.  Įjungi kažkokią dainą, vos neapsiverkiu. Tada parodau į naują pusnuogės moters nuotrauką ant sienos, paklausiu ar atpažįsti savo darbą. Pažvelgi į mane ir klausi ar toje nuotraukoje neturėčiau būti su plokštele. ,,Ne", - sakau. Ir man pasidaro taip gaila, kad per tokį trumpą laiką pati tave paverčiau neišsipildžiusia savo svajone ir tyliu geiduliu. Kartais laukiu, kad man nepasisektų ir galėčiau grįžti pas tave. Galėtum mane guosti. Mes nieko kito daugiau ir negalime veikti - tik tylėti ir guosti vienas kitą žvilgsniu.

netvarka ir žaidimai

Stebiu kaip degdamas smilkalas iš savęs iškelia siaurą dūmų srovelę, kuri nepaliaujamai virpėdama vėliau išsklinda į neproporcingus, vieną už kitą didesnius dūmų debesis... Vakar draugas atitempė visą dėžę plokštelių, dabar turiu darbo ir veiklos savaitei į priekį. Nuo ištisinio muzikos klausymosi galima pakenkti pačiai sau visai netikėtais aspektais. Galiu imti manyti, kad dalis dainuojančių atlikėjų vis dar gyvi ir man žūtbūt reikia su jais susipažinti, galiu įtikėti, kad tikrasis gyvenimas vyksta mintyse, ne realybėje. Tada užsidaryčiau savo kambaryje ir mirdama iš troškulio suprasčiau, kad yra ne visai taip kaip galvojau...
Groja The Beatles ir man belieka žiūrėti į puodelį, kuriame kavos tirščiai apipeliję ir veik pavirtę dulkėmis. Žiūriu į tuos pelėsius ir vis tik turiu prisipažinti, kad esu beprotiškai panaši į savo krikštamotę( beveik imu įtikėti similine magija)- išsiblaškiusi, prisigriebianti krūvą darbų, nesugebanti palaikyti nuolatinių santykių su žmonėmis, ištinkama dosnumo arba vienatvės priepuolių( nėra ko stebėtis, tie dalykai priešiški vienas kitam), kažko vis ieškanti, kartais aplankoma mažyčių pripažinimo gaidų ir tučtuojau po jų linkstanti į save, į savo depresijos  voratinklius, į abejingumo šleifą.  O aš visą laiką stebėdavausi kodėl pas ją taip netvarkinga. Netvarka suteikia šiek tiek saugumo, suteikia įspūdį, kad veiki tiek ir tokius prasmingus dalykus, kad net nėra kada tvarkytis. Ir tai guodžia. Išties.

Abejingai žiūriu į krūvą vadovėlių bei konspektų. Šiandien jie tokie juokingi ir pretenzingi. Sakyčiau, nori įsiutinti mane ir išprovokuoti, kad juos sudraskyčiau. Galėčiau taip pasielgti, gi nesunku. Bet aš dar nebaigiau su jais kovoti ir turbūt nebaigsiu. Nebaigsiu iki pat savo gyvenimo galo. Knygos vieni iš tų dalykų, kurie net ir tapę įprastiniais negali atsibosti, kaskart nustebina. Išties paskutiniu metu daugiau uostau nei skaitau jas. Bet ir tai gerai - kartais knygos kvapas papasakoja daugiau nei pati istorija.
Atsimenu, kai būdavau gerokai jaunesnė nei esu dabar ir ką nors pridirbdavau( o problemų aš tikrai daug keldavau) tėvai žodžiais mane stumdė it kokį kamuolį - ,, Tvarkykis savo vaiką" , ,, Koks jis mano vaikas? Pats ir tvarkykis." . Kai iš mokyklos parnešdavau kokių pagyrimų ar padėkų vėl kildavo tie patys ginčai: ,,Va, čia tai mano vaikas" , ,,Ai, koks jis tavo... Jis mano." ir t.t. Taip ir nesupratau kieno aš vaikas. Kai nusižengdavau, manęs nenorėjo nė vienas ir stumdė pirmyn atgal, kai pasirodydavau visai nusisekusi, tuomet nepasidalindavo. Nesuprantu kodėl manęs negalėjo priimti visokios. Nesmagu, kai tavęs tuo pačiu ir nenori, ir nepasidalina. Ypač kai tie žmonės yra tėvai.
Kai būdavau mažesnė, tekdavo dalyvauti kitame žaidime, kuris vadindavosi ,,Ką labiau myli?" . Taigi, mamą ar tėtį? Galbūt todėl ir iki šiol nemėgstu duodamos pasirinkimo galimybės. Niekuomet nesuprasdavau kodėl negalima mylėti abiejų iškart, kodėl reikia kažką padalinti ar atskirti, kad būtų galima mylėti. Nesuprantu ir dabar. Jau tie žmonės... Suaugę, o kartais mėgsta žaisti tokius kvailus žaidimus...

nepamenu kaip šitas jausmas manyje tūnojo

Gėda kam nors atvirai pasakoti, kad noriu bent trumpam pabūti viena. Neišklausau žmonių iki galo, nes mano pačios išorinėje ramybėje kaupiasi audros debesys, su nekantrumu laukiu kada prapliups pirmoji liūtis. Nes po to vėl  - štilis. O kol kas nenuvalyti, priekaištingai rėkiantys langai( ak, išties man visai nesvarbu nevalau nes tikiuosi įsirengti tamsų kambariuką kam tie kableliai kai ir taip viskas aišku ar ne) ir atviras balkonas, pro kurį gryno oro pavidalu veržiasi visi mano pavasariai. Dar neiššukuoti veltūnai amžiams nusėdę galvoje, kad ir kur bebūčiau.  Neturiu nuotraukų, bet puikiausiai atkuriu bent šešerių metų senumo vaizdus - blyškų smilgos trapumą rugpjūčio saulėtekyje, medžiams pakibus virš horizonto. Ir dabar panorėjusi galiu ryti tų metų vasaros oro gurkšnius. Galiu užsimerkusi nuvesti į tą vietą, kur danguje mačiau planetą, kurios pavadinimo nepamenu. Gal tai buvo Marsas, jei tik įmanoma jį matyti plika akimi, kas žino, gal tai ir Marsas. Karo dievas. Dar vieni paryčiai, kada buvo daug karo ir aplinkui visi melavo vieni kitiems.

***
Kažkokiame nusenusiame, bet gerai išsilaikiusiame žurnale pamatau žavią, plačiai besišypsančią blondinę. Iškart sukyla geismas ir mintyse pasiguldau ją ant kilimo. Į taurę įpilu išsivadėjusio vyno ir prašau pasakoti pačias įdomiausias istorijas, kokios tik galėjo jai nutikti. Ji drovisi ir tyli, nes išplėšiau ją iš seno žurnalo blizgesio ir įmečiau į savo pilką kambarį. Dabar jis slegia merginos pečius ir ši vis labiau gūžiasi. Abejingai šliūkšteliu vyno jai tiesiai ant veido. Ir pabučiuoju. Man patinka netgi aikštingos blondinės. Kartais užsisvajojusi pamirštu savo maršrutą ir nuseku kelyje pasimaišiusios blondinės pėdomis. Kartais tiesiog užmirštu, kad esu moteris.