Paslėpei dienoraštį, nes laimingi žmonės jų nerašo. Tai socialinis eksperimentas - ar atsikratydamas savo liūdesio atributo tapsi laimingesnis. Nežinau, turbūt tai nė velnio nepadeda. Tiesiog retkarčiais mėgstu šypsotis ar juoktis kaip kvailė. Juokingi atrodo graudūs filmai, žmonių galvos formos, jų mimikos besimylint, pernelyg jausmingi prisipažinimai ir net pats žinojimas, kad šiame gyvenime sau kuri tik vieną kitą esminę aplinkybę. Nuolat laviruoji ant plonytės linijos, kurią retkarčiais išnešioja vėjas. Taip ir tu su tuo vėju - pirmyn, atgal, kur tik neša. Tie nesuskaičiuojami mūsų gyvenimai ir nieko nežadantys atsisveikinimai.
Šiąnakt sapnavau, kad veido kauke ištepiau telefono ekraną ir šis suaižėjo. Po sapno rimtai susimąsčiau atsisakyti visų panašių kosmetikos priemonių. Nors, tiesą sakant, dabar jaučiuosi tokia išsikvėpusi, graži ir neturinti ko paslėpti, kad nieko netepu ant odos ir leidžiu būti sau susivėlusiai- tokiai, kokia gimiau, su trimis juodais anekdotinės varlės plaukais. Turbūt visi su laiku ir iškrito, nepasakysiu. Kažkas pro tarpupirščius išvogė mano mažytę vaikišką atmintį. Gerai. Kai tėvai žino, jog vaikas dar nieko nesupranta, prie jo gali prikalbėti keisčiausių dalykų kurių šis užaugęs nenorėtų išgirsti.
Įdomu tai, kad žmonių pokalbių nuotrupų manyje nepasiliko, bet štai jau ilgus metus nešiojuosi porą niekaip neišblunkančių prisiminimų. Nežinau ar jie iš mano gyvenimo, bet atrodo tokie artimi, kad neretai norisi vienu ar kitu būdu sugrįžti į tuos momentus, kada šios idėjos gimė manyje ir patikrinti kaip buvo išties. Baisiausia tai, kad vienas prisiminimas mažų mažiausiai yra tik išsigalvojimas. Negaliu jo išsemti iš savęs. Kaip sustoti, kai apgaulinga euforija užpila tave it cunamio banga? Vis norisi ristis kartu su ja, kad ir į bedugnę. Bandau ieškoti atsakymo, bet laikinai sustosiu ir apsidairysiu po pasaulį...
