išdriko lietus iš plaukų

Visada palieku kam nors nukratyti pelenus ir laukiu kol kas paspaus lifto mygtuką. Tai vieninteliai dalykai, kurių negaliu daryti. Jie kenkia mano suvokimui apie pasaulį. Kieno nors kito rankos privalo mane nunešti aukštu žemyn. Ne aš. Arbata iš palinkėjimų ir gerokai aptrupėjusi molio smilkalinė - tai vienintelis prisiminimas iš būtųjų laikų. Nesuprantu iš kur pirštai žino kurį mygtuką nuspausti - manyje mažai logikos ir vadovėliu būti aš negalėčiau. Kerėpliškai ieškau paslėptų lobių, bet visi jie po mano kojomis. Po kojomis ir suplyšę batai bei jų tylus žliugsėjimas lietingą dieną.
Šiandien ištisą dieną lijo. Spėjau kelis kartus pagalvoti apie galimybę negrįžti. Pasislėpti dantistės kabinete, panirti į poliklinikos kavinės foną ir ligoninės maisto kvapą. Galvojau prasmegti tarp krūvos prekybos centro kūno losjono buteliukų. Aš norėjau juos visus susikrauti į krepšį ir išeiti. Kad manęs niekas nepastebėtų  - tiesiog būti laimės kūdikiu ir patirti vaikišką džiaugsmą, Grįžus maudytis ir vėliau tų buteliukų turiniu įtrinti sau kojas, rankas, pilvą, krūtis, kaklą, pirštus. Paskęsti levandų, orchidėjų, kakavos, šokolado, hortenzijų bei aguonų virsme. Išsiristi iš lukšto ir bent akimirkai pabūti gėlių mergaite su vainiku ant galvos. Mane bučiuotų ir bijotų paliesti vienu metu. Būčiau tyrumas gėlių pievoje.

Išbraidyti vandenyno pakrantes ir šušalti į kriauklę nusileidus saulei. Aš smėlis tavo plaukuose, silicio oksido trupinėlis. Pavasario kvapas cigarečių ir dantų pastos vėsumoje. Tavo sutrūnijęs arbatos maišelis su pasibaigusiu galiojimo laiku. Šešėlių begalybė - spėliok mane.
Renku daiktus ir tvarkingai juos dėlioju į krepšį. Neatrodo, kad būčiau sunerimusi. Priešingai, pernelyg rami. Renku daiktus ir žinau kaip tai mane skaudina. Niekas nenori rasti tik atsitiktinai paliktų relikvijų - dantų šepetėlio, suplyšusios kojinės, knygos viršelio. Tokie daiktiškieji prisiminimai kai kuriems viltimi virtę. Nesu tikra ar jie gelbsti.
Susitaikymo aktas visuomet jaudinantis - viskas ir vėl šviežia, nauja, neatrasta. Odos minkštumas ir dienos skubėjimo paliktas prakaito pėdsakas. Viskas, kas atrodė prarasta tampa nauju atradimu ir gėda. Cukrus tarpudančiuose neprilygsta bučinių alkiui. Pirmasis ištirpsta, kitas visuomet išlieka amžinu. Nes taip jau turi būti. Reikia kažko alkti - meilės, žinių, tiesos.
Virsmas, kai nebežinai kas esi ir niekas tau negali pasufleruoti. Kai ieškai savęs kilnodamas puodų dangčius, varstydamas šaldytuvą, skambindamas į duris, brūzgindamas gitarą, skaitydamas troleibusų maršrutus. Tai baisiai užčiuopiama ir bauginama. Kai lieti save ir jauti lyg tai būtų kitas žmogus. Virsmas, kai pabundi ir nežinai ar per naktį tapai bent kiek šviesesniu.

Antradienio dulkės

Namai su trupučiu dulkių ir nostalgijos. Šiandien mane glosto Notorious B.I.G. vokalas ir aš jaučiuosi beveik nemirtinga. Bet tai tik dėl to, kad pro langą regisi pilki betono statiniai sumišę su rudens nualintais medžiais. Tokie vaizdai ir taip primena amžiną sustingimą. Nežinau kodėl mėgstu smegenis praplaunančius straipsnius ir nesveiką maistą. Gal tik dėl to, kad tai legalus ir visiems priimtinas vulgarumas, kurio daugelis baidosi, bet mielai vartoja. Aš irgi. Pasislėpusi.
        Labiau patinka įsikibus laikytis  seniau sukurtos pozyvos - kavos ir mandarinų aromato bei vienos kitos erotinės nuotraukos ant kambario sienos. Netvarkingo kampo, kad kas nors pasipiktinęs lieptų susitvarkyti ir tada aš bent akimirkai supykčiau. Labai norėčiau rašyti, bet mano mintys vis pro langą, ant stogų. O aš su savo beminčiu pasauliu pasilieku įsigrūdusi paskutiniame suole. Visą laiką norisi gyventi, kai tenka mokytis. Ir tai ne tas pats. Skirtumų visur esama.

***
                      Kartais nesikalba. Norisi išspausti bent vieną žodį, bet žmogus tarsi laukia stebuklo. O tu nekalbi stebuklais, vien tik padrikais sakiniais. Ir tie žodžiai tokie kerėpliški.

***
Mačiau, vienam vaikinui irgi kažkaip nesirašo. Skaičiau du tekstus, kurie buvo padieniui paleisti į šviesą. Įdomu, bet jaučiasi, kad ten ne jis. Tik iš pareigos. Jo mintys irgi kažkur ne čia. Regiu, kaip tas vaikinas užsimiršęs vaikšto viename iš prekybos centrų ir ieško pieno gaminių skyriaus, kad galėtų nusipirkti sviesto. Jis dažnai rašo, kad ieškodamas nusiraminimo eina apsipirkti. Ir skaitydama tuos aprašymus nejučia nukeliauju į tą patį prekybos centrą ir kartu su juo vaikštau. Ir atrodo taip jauku, taip pažįstama, tarsi iš seno vaikystės filmo, kuris toks jaukus ir savotiškai žiemiškas, Tada ir aš pajaučiu ramybę - tarp krūvos šampūnų bei alaus buteliukų, kepinių skyriuje, tarp daiktų, kurių pusės paskirties nesuprantu, bet galbūt suprasiu, kai turėsiu namus. Ar gyvenimą. Išties keista, kad žmonės taip dažnai mėgsta kartoti - kai sukursiu šeimą, kai gausiu darbą, kai baigsiu mokslus, kai pasiimsiu paskolą... Tarsi viskas kas yra prieš "kai", yra ne gyvenimas. Tai pats tikriausias gyvenimas - dygus krytis ant asfalto.

***
Aš pusbrangis akmuo, bet kartais jaučiuosi kaip skuduras. Palėpėje į kampą nudrengta vėliava.