tave apgobti gal bandau
*
gal amžiams sukvėpuoju tavo plaukus -
į juos supiltą rūdžių kvapą vėjais iššvaistau
Kasnakt akis užmerkus
vinilo adatėlė įsirėžia į kaklą tau
*
kaskart kviečiu kavos žinodama
kad neateisi
Toli gražu čia ne eilėraštis, ir kvailiui aišku. Padriki balandžio kliedesiai galvojant apie dalykus, kurie dabar užmiršti ir neverti prisiminimų. Uoslę kutena priplėkę kavos tirščiai - vienas nuostabiausių kvapų pasaulyje. Radau eilėraštį apie Kopenhagą, tik niekam nerodžiau. Dar skaitau knygas, bet apie jas irgi niekam (beveik) nebepasakoju. Jos manęs taip nebesujaudina, neverčia nemiegoti ar ką nors aprėkti už trukdymą. Ką turėčiau perskaityti, kad žodžiai sukrėstų mano gyvenimą? Literatūra negali būti savaime prėska - paskutiniu metu aš jai suteikiau tokį skonį.
Laukiu popierinio spalvoto laiško. Laukiu, kam galėčiau pati jį parašyti. Jaučiu, kaip man reikia iš praeities pasiskolinti dalelę savęs. Banalu viskas. Truputį vegetuoju.
