Kartais bandau nusispjauti į šiuos žodžius ir imuosi teisėjos vaidmens. ,, Ak, tu ir vėl ne taip padarei, tavo vietoje būčiau pasielgusi kitaip" , ,,Nesuprantu kaip tu galėjai taip pasielgti" , ,, Nekenčiu tavęs už tai, kad esi mano gyvenime". Kas aš tokia, ir kas mes tokie, kad galėtumėm kažką teisti ar bausti nutylėjimais, tylėjimais, pašaipiais žvilgsniais ar sarkastišku juoku.
Žaidžiame suaugusiųjų žaidimus, kuriuose kas nors turi iškilti, o kiti privalo jaustis kiek menkesniais ir nutylėti savo buvimą, Retkarčiais pasitraukiame iš kelio tiems, kurie mūsų nepažįsta ir trukdome peržengti tiltus mus aplenkusiems. Gal tai tik dėl to, kad metams bėgant pamirštame svajones, o jų trupinius atkakliai nušluojame užpildami save alkoholine tuštuma bei teisėjų vaidmenimis.
Nežinau dėl ko jis toks tapo. Gal niekada ir nesikeitė, tik mano požiūrio taškai iš metų perspektyvos chaotiškai blaškėsi. Gyvenu prisiminimais apie jį, bet ne juo pačiu. Kartais noriu, kad sugrįžtų seni laikai, kad mane apipiltų priekaištais, iškeiktų, kad vėl galėčiau pasiusti ir iš pykčio praradusi savitvardą išrėkti jį visą iš savęs. Kai įsiklausau, šalia girdžiu nebylų jo žvilgsnį, kuris reikliai, su trupučiu švelnumo, prašo labiau save mylėti.
Nors esu prisiskaičiusi pačių įstabiausių filosofų minčių apie gyvenimą, nė viena jų neprivertė manęs keistis, kaip jo paprasti, tačiau teisingi patarimai ar prašymai.
Kai apima nepasitenkinimas, kaskart bandau save guosti ir įvertinti jo pastangas. Nežinau ką būčiau dariusi jo vietoje, jis leido man rinktis nuopuolius ir ne visada teisingus sprendimus, tuo tarpu aš jį paleidau iš savo gyvenimo. Nepamenu kada paskutinį kartą girdėjau jo girtus pasakojimus apie geriausią draugą, kuris žuvo. Kartais norėdavosi liepti nutilti. Visi mintinai žinojo šią istoriją. Niekas nedrįsdavo nutraukti. Žinojome - kiekvienas turi istoriją, kurios nepavargs pasakoti. Žinojome, dar svarbiau turėti žmonių, kurie klausytų tų istorijų.
Su pasimėgavimu mėgdavau rašyti atvirus, tūžmingus ir vietomis liūdnus laiškus, kurie vėliau jį pravirkdydavo. Žiūrėdavau sutrikusi. Niekuomet nebūdavau tikra ar tokios reakcijos tikėjausi. Nemokėjome vienas kito guosti, daug lengviau žaisdavome lenktynes, kuris kurį labiau sužeis žodžiais. Kartą sapne stipriai įsikibau jo megztinio ir purčiau kol pavargau. Visą gyvenimą valdžiausi, kad nepadaryčiau to realybėje.
Ilgą laiką prašiau, kad mestų savo silpnybes. Kaskart pažadėdavo ir man belikdavo pasikliauti savo vaikišku naivumu bei patikėti juo. Kol vieną dieną supratau, kad tie pažadai buvo mažos ramybės piliulės man ir trumpi atitrūkimai nuo kaltės jausmo jam. Iki šiol nebežinau kaip patikėti žmonėmis, kurie savo pažadus išpildo. Jie - kaip ateiviai iš man nežinomo ir nesuprantamo pasaulio.
Ankščiau turėdavau įžūlumo žiūrėti į jį pasibjaurėjimo ir neapykantos pilnu žvilgsniu. Nemanau, kad apgirtusios ir apsiniaukusios akys tai suprasdavo.Vėliau, nežinau kada tai nutiko, suaugau. Suaugau tiek, kad pažvelgčiau į jį ne kaip į žmogų, kuris turi manimi pasirūpinti, bet kaip į tokį pat pasimetusį ir sau vietos nerandantį pasiklydėlį šioje žemėje, kurioje esu ir aš. Jis gal net turi daugiau teisės klysti nei aš. Tik jaunam ir per mažai mačiusiam atrodo, kad jis viską žino ir supranta. Vėliau su metais pagauname save abejojant dėl ankščiau atrodžiusių paprastų dalykų - kaip teisingai parinkti žodžius, kaip neįskaudinti, kaip apsaugoti. Kiek pamenu, jis visuomet buvo neryžtingas. Greičiausiai taip ir užstrigo ties kažkuriuo savo sprendimu. Įsišaldė praeities vaiduoklių pilnoje dabartyje. Ir aš kartais žiūriu į vieną tašką nesiryždama nieko daryti. Kartais pabundu žiūrėdama į tą patį tašką. Kartais mes abu tokie vienodi.
Dabar žiūriu į jį ir galvoju kaip gaila,kad taip ir neišmokome kalbėtis. Tikiu, kad jis turėtų daug ką papasakoti, tikiu, kad jo galvoje irgi yra daug pasaulių, kuriais jis neranda su kuo pasidalinti. Norėčiau išgerti dalį jo istorijos, kad suprasčiau ką jam reiškia dabartinis gyvenimas. Kartais jaučiu abipusį norą išsikalbėti. Žinau, šioje vietoje mes dar vaikai.
Nors kartais negerbiu to kaip jis egzistuoja, suvokiu, kad jis yra nebylus mokytojas, papasakojęs kaip reikia gyventi ir parodęs kaip nereikia gyventi. Man neleido piešti ant tapetų, bet žinau kaip kartais gali baigtis, kai nustoji rūpintis kitų nuomone ir pradedi gyventi sau. Arba savo silpnybėms.
Matydama jį žmonių apsuptyje regiu save - pasimetusį ir neramų žvilgsnį, ieškantį durų. Mes pažįstame vienas kito nepatogumą žmonėse ir visa kas laiko mus kartu, tai ne kraujo giminystė, bet bendri prisiminimai ieškant durų į užmarštį.Viskas, ko kartais noriu, tai turėti žmogų, kurio patarimai būtų vis dar svarbūs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą