Norėčiau, kad dabar kas nors trenktų skaudų antausį. Kad pabusčiau iš sapno, kuris mane užgulęs it tiršta migla. Blaškausi, muistausi, griebiuosi už galvos, retkarčiais net sustaugiu kaip šuo, bet niekaip nesugebu nusipurtyti jo svorio ir visa apimančios graužaties...  Graužia ne tik nuo slogos paraudusią nosį, ne tik suskirdusias lūpas ar užtinusias akis, bet ir širdį. Iš vidaus protarpiais veržiasi pliūpsniai raudos, kurią pertraukia padriki bandymai sugaudyti aplink esantį orą. Pavargusiu veidu išglostau troleibuso stiklą. Slapta viliuosi, kad jo vėsa išgers mano perdegusį lūpų raudonį ir akis badančius prisiminimus..
   Bet nieko nevyksta. Visos dienos vienodos, kaip iki šiol buvusios - tik gerokai tuštesnės.  Rodos, nustojus šypsotis, pasaulis sustingo, susivyniojo į amžino įšalo patalą ir nusprendė pasislėpti. Vis ieškau išėjimų ir nežinau kas geriau - visai užmiršti ar kurti naujus prisiminimus. Draugė perka antrą taurę vyno ir bruka ją į rankas. Ji, sveikuoliškai  užsidegusi, su gailesčiu sako, jog atrodau ištinusi ir apsirūkiusi. Pati žinau, be viso to beveik nieko nebematau. Lęšiai užgulė regėjimo laukus ir visa avangardinė kavinės aplinka man siejasi su paauglystės nuklydimais - kai dar nesugebi sau paaiškinti tavo poelgiai neteisingi tik kitiems ar ir pačiam sau.
       Geriu tą prakeiktą vyną ir su liūdesiu, kiek perkreiptai ir siurealistiškai juokiuosi jai į akis : ,, Ak, žinai, kartais man atrodo, kad pati sau pasirašau savo ateitį. Kiek kartų rašiau eilėraščius ar kūrinius, vėliau suprasdavau, kad lygiai taip pat ar panašiai dabartyje gyvenu ir aš... Nors žinai, galbūt rašydama nenutuokiu, negalvoju apie tai. Tačiau visa kas užrašyta nesąmoningai reikalauja savo įgyvendinimo ir realizavimo... Nesuprantu, galbūt užsimerkusi ir to nesuprasdama ieškau tokių situacijų, kurias galėčiau patirti ir išgyventi. Nežinau, man kartais taip baisu.." . Ji tik užsimena kažką apie sapnus. O kas daugiau belieka. Jos pačios liūdesys neišsemiamas ir paranojiškas - ankščiau ją guosdavau. Dabar užmiršau kaip tai daroma. Turbūt nebetinka sakyti - viskas bus gerai, nusišypsok ir, oi, atleisk, neturiu laiko, lekiu kažkur..

       Vėliau mes prisiimame knygų. Ir viskas vyksta taip miglotai. Žinau tik tiek, kad jaučiuosi alkana žinojimui ir į save noriu įtraukti visų mane supančių knygų išmintį. Galiausiai pasigriebiame po dvi ir dingstame.. Einu iki savo ištvirkėlio draugo architekto ir iki tos akimirkos, kol nepasuku reikiamu keliu, galvoju kad pamiršau kur jis gyvena. Šįkart mane priima per vidinio kiemo duris. Tos, nuo gatvės užsikirto. Ir man labai gaila, nes jos visuomet būdavo lyg vartai į užmarštį arba į realų pasaulį, priklauso nuo to, užeini ar išeini.
       Apžiūriu jo nė kiek nepasikeitusią būvio erdvę ir manęs neerzina turbūt kelias savaites neplauti indai, netvarkingas stalelis, ant kiekvienos pakampės besimėtantys alaus buteliai ar puodeliai pilni nuorūkų. Jis sako, kad greitai turės eiti į kažkokį barą groti. Patefonai išnešti ir šįkart negalėsiu paklausyti  muzikos. Dėl to jis leis į namus parsinešti daugiau plokštelių ir paklausyti. Iš kito kambario išlenda keistas, išvargęs ir nė karto nematytas architekto draugas. Iškart matau, jis iš tų droviųjų, kurie netikėtai išdrąsėja likę vieni. Nepakenčiu tokios dirbtinės gerumo kaukės ir gerbiu tik tiesumą. Jis beveik nežiūri nei į mane, nei į savo draugą. Jo elegancija taip pat netikra ir gerokai išsikvėpusi. Kažkada čia buvau radusi dar vieną žmogų. Jis bent jau suprato mano aistrą šaukšteliams ir to man buvo gana, kad galėčiau jį įtraukti į nuprotėjusių ir man patrauklių žmonių sąrašą.
     Į rankas patenka kažkas stipriau nei cigaretė ir aš griebiuosi to rūkstančio mėšlo, naiviai tikėdama , kad tai gali nuskandinti mano mintis.Nė velnio, aš tik be galo apsunkstu ir be to, kad nuklysčiau į savo antrąjį, užuovėjų pilną pasaulį, pradedu sukti galvą kaip grįžti namo.
     Į rankas įbruka glėbį plokštelių ir išlydi pro duris. Pati savimi stebiuosi kaip iki šiol gąsdinančios perėjos tampa taip lengvai įveikiamos, stebiuosi ir tuo, kad lengvai pasiekiu stotelę ir net prisimenu į kurį troleibusą reikia įlipti. Važiuoju ištisai užsnūsdama ir prabudinėdama. Praeina gal tik koks pusvalandis, o atrodo - pusė trumpo mano gyvenimo. Išlipu ir eidama suprantu, kad nebeturiu baimės ir paranojiško pojūčio, kuris verčia gręžiotis kas kelias minutes tikint, jog kažkas mane persekioja, Tiesiog einu.
        Namai tokie pat, tik nebekelia prisiminimų ir aš gal valgau, o gal skaitau. Tai prisiminsiu tik ryte, kai realybė savo kvaituliu ir šalna vėl užguls mano kūną, apribos jį ir atrodys, kad niekur saugiau, išskyrus lovą, nebegali būti.
        Negaliu pakęsti, žiemos jausmo, kai girdisi tik svetimi ir vis dar nepažįstami daugiabučio  garsai, kai kiekviena muzika atrodo pilka kaip kambario sienos, o už lango išsinuoginę medžiai. Liūdniausia tai, kad lygiai taip pat jausčiausi ir vasarą.
        Gal jau pats laikas pradėti juoktis iš savęs...