Pavadinimas vis tiek būtų niekam tikęs

Mano nagų lakas siaubingai nusilupęs ir be to, kad išsiskalbiau, šiandien nieko nenuveikiau. Ak, tiesa, bandydama tapti protingesne , perskaičiau daugiau nei pusę Jum Caroll  "Krepšininko dienoraščio" . Bėda ta, kad aš beveik ištisai ir nepaliaujamai skaitau knygas vien tik apie narkomanus arba apie šiaip kokio nors plauko visuomenės veikėjus, kurie retkarčiais mėgsta įsmukti į vonios kambarį tam, kad galėtų sušniaukšti kokaino. Kartais ne tik vaizduotės pasaulyje, bet ir realybėje su tokiais trainiojuosi. Nesakau, kad tai yra labai blogai, bet klausimas ką visa tai duoda man. Be to, kad iš arčiau galiu pamatyti kaip skirtingus žmones užveža vienas ar kitas mėšlas ir vėliau apie tai ką nors parašyti, jokios apčiuopiamesnės naudos nesugalvoju.
Bet leiskite paklausti ar kam nors tai rūpi? Man tai jau tikrai ne.
Įstojau į vieną nuostabią organizaciją, kurioje tikrai galėčiau patobulinti rašymo įgūdžius. Bet nieko nerašau. Tik švaistausi su neaiškiais tipais, migruoju iš vienų namų į kitus, klausau iki gyvo kaulo įsiėdusių ir vis dar nepabodusių ,, Portishead'ų", kibirais maukiu kavą ir retkarčiais tvarkydama savo šiukšlyną pagalvoju apie ateitį. Tokia mano nyki ir neproduktyvi būtis, kuria labai ir nesiskundžiu. Svarbiausia paklaustam kaip sekasi visuomet atsakyti tą patį - gerai. Ačiū, man sekasi gerai. Žmonės atlips, nes nebeturės ko paklausti, o tu visuomet turėsi kozirį, patvirtinantį gyvenimo kokybiškumą.
Kitas dalykas, svarbiausia šalia esantiems neleisti per daug  atsipalaiduoti. Priešingu atveju aplinkiniai gali pamanyti, kad esi jų draugas. Tada jie ant tavęs ims pilti purvus, pasitikės, prilips kaip glitūs klijai ir prie kitų elgsis negarbingai. Susitiksite su tokio tipo draugu ir nė nepajusite kaip prie jūsų pačių jis ims porinti koks tu esi šmaikštus, kad visada pralaimi žaisdamas kortomis ir niekaip negali nustoti ryti naktimis. Tai niekai, bet nėra nieko baisiau, kai tas, kuris tave pažįsta kiek ilgiau nei autobuso vairuotojas, iš kurio ką tik nusipirkai bilietą, kitam ima taukšti tokius dalykus, kuriuos išgirdęs turėtum suprasti, kad jis tave geriau kerta nei tu pats.
Turiu vieną keistenybę- labai nemėgstu kitiems skųstis, kokia aš negraži , ir kokia stora, ir, o siaube, mano šlaunis okupavęs celiulitas. Visų pirma, celiulitas apskritai yra išgalvotas. Na gerai, egzistuoja jis iš tiesų, tačiau visas tas susireikšminimas ir terminas, apskritai, yra vien tik kultūros įtaka ir farmacininkų bei grožio industrijos atstovų pelno šaltinis. Būkite tikri, studijuoju įdomius dalykus, tai jau tikrai žinau ką kalbu. Antra, tikiu, kad besiskųsdamas esantis negražiu, žmogus pats duoda pretekstą taip galvoti. Jei man koks Jonas pasakytų, kad jo ausys atlėpusios, aš tikrai apie tai susimąstyčiau, net ir tuo atveju, jei ausų jis neturėtų išvis. Svarbiausia leisti kitiems apie save gerai atsiliepti ir visus komplimentus priimti taip, tarsi mes juos būtumėm girdėję šimtus kartų ir žinotumėm, kad tai yra neabejotina tiesa. Toks šaltas komplimentų priėmimas rodo tik viena - taip, aš to verta ir nusipelniau jų dar daugiau. Žinoma, kartais tenka išgirsti tokių iš kojų verčiančių pagyrų, kad būna sunku nepaklausti ,, O dėl ko tu taip manai?" arba ,,Baik, aš tikrai ne tokia.". Tačiau paklausykite mano patarimo ir jūs būsite išganyti. Čia ne pažadas ir ne pranašystė. Taip bus iš tiesų.
Ir net jeigu užsitepę veido kaukę atrodote gražiau nei be jos, niekam neleiskite apie save galvoti  taip, kai kaip mes dažnai galvojame apie aplinkinius.

P.s. Aš nemoku normaliai rašyti ką veikiau visą dieną arba susitelkti į vieną temą, nemoku palaikyti santykio su tais, kurie čia skaito. Vis linkstu į literatūrinį stilių ir taip pribridau, kad kartais nesuvokiu ką rašau. Šiaip ar taip paminėsiu, kad galbūt ne kitame, bet viename iš ateityje pasirodančių blogų turėtų būti įrašas apie vieną gerą mano draugą. Galiu prirašyti daug biografinės tiesos, bet jis pats manęs prašė kažką parašyti apie jį. Tai nejaugi suksiu galvą dėl to, kad kažkas nuskambės ne taip saldžiai kaip norėtųsi.
Iki susitikimo kituose įrašuose.
Eksperimentuokit!

Išsipilk, mano liūdesy, tyliai.

Rytas. Viskas, ką prisimeni, tai tik tai, kad ketvirtadienio vakarą palikai namus. Tuos, kuriuose veša tavo prieskoniniai augalai ,retkarčiais palaistomi mineraliniu vandeniu. Kitais kartais - tiesiog natūraliai suvystantys ir skleidžiantys aromatą, kuris primena vaikystę, saugius namus, slaptas brangenybių dėžutes bei pirmuosius dienoraščius. Žolelių kvapą lengvai sumišusį su tarkuoto ūkiško muilo dulksna.

Dabar tokių rytų nebelikę. Jie išnyko su pat pirmaisiais negrįžimais į namus. Kiek aptirpę prisiminimai ir neregėtas meilės trūkumas leidžia atsainiau žvelgti į savo gyvenimą, retkarčiais jį paverčiant neįtikėtinai prasto skonio spektakliu.
Neprisimeni tos akimirkos kada pramerkei akis. Tiesiog suvokei, kad nemiegi ir tave pasitiko visiškai svetimo žmogaus žvilgsnis. Nepaisant to, kad daugiau nei parą jis buvo su tavimi, kalbėjo apie savo veiklą, užimamas pareigas bei ne visiškai linksmą praeitį, kad be viso to į gerklę tau ištisai pylė alkoholį, prideginėjo cigaretes, prašė būti glostomas, jis tau išliko tuo pačiu nepažįstamuoju kokį jį pirmą kartą ir išvydai. Kai kurie dalykai paprasčiausiai nesikeičia - žmonės išlieka svetimi vieni kitiems.
Ilgainiui suvoki, kad viskas, kas su jais sieja, tai tik viltys. Vieniems viliesi padaryti įspūdį, kitų trokšti būti mylima ir nori, kad jie tau kalbėtų tiesą, bučiuotų ir sutiktų, kad esi įdomi. Tikiesi, kad tave prisimins visą likusį gyvenimą ar bent jau iki tol, kol pati juos pamirši. Nori būti vaišinama kava ir kartais ledais. O labiausiai už viską trokšti būti gerbiama ir suprasta. Kartais taip būna. Vieną naktį ar ilgiau, bet paskui ateina laikas skirstytis su savais prisiminimais ir tomis pačiomis viltimis.
Tik grįžus namo į veidą smogia nepakeliama tikrovė. Pamatai kokia pilka ir neišplaunama tapetų kasdienybė, kokios krūvos indų kriauklėje ir kaip jie nepatraukliai atrodo palyginus su svetimų virtuvių svetimais indais. Kiekviena dulkė ant stalo ir atsitiktinis, sau vietos nerandantis namų kvapas kelia šleikštulį ir pasibjaurėjimą visu likusiu pasauliu. Po narkotinė bei alkoholinė depresija verčia jautis pačiu vienišiausiu žmogumi, kai tuo tarpu atrodo, kad visas likęs pasaulis švenčia be tavęs. Ieškai išėjimo iš savo būsenos, bet ji tokia įsikibusi tavęs, kad nesuvoki net to, kaip viskas čia laikina ir kad kažką panašaus išgyvensi dar šimtus kartų.
Vis nesėkmingai blaškaisi ir bandai surasti paguodą nepažįstamųjų mintyse ar jų laike, bet užmiršti, kad kaip tik nuo to pasigavai nesuvaldomus liūdesio protrūkius ir kaltės graužatį. Kiekvienas išsiblaškymas ir nuopolis ne tik atima ir duoda. Pasilik vienas su savo liūdesiu ir kada nors suprasi, kad jis virto tavo stiprybe.

Mūsų tyla

Vis dar nebaigtos dažyti grindys geltoniu nugulė ant mano pirštų ir viskas, ką rašau saulėgrąžom kvepia. Susipainiojo vasara savy… Dabar jau šalikas prašosi aplink kaklą apvyniojamas, nors dar neprasidėjo naktinis žvaigždžių lietus ir negaliu į sidabrą savo paslapčių šnibždėti...  Norai...Kartais apmaudas apima jiems išsipildžius- nejau tai viskas, ar viskas jau?

     Ir žodžius rašant tau, tie norai avietiniu sirupu pilasi. O dar nesibaigė nė vasara. Paskutiniai vėjuoti pasisėdėjimai sode, kaip ir mūsų buvimas, tampa šokčiojantys ir neramūs. Kaip kadaise ir sakei, stipresniam vėjui papūtus, gali griūti tos sienos, kurias statome vienas kitam. Matei, kaip jos griūva? Be viso to triukšmo ir sumaišties, kartais atsiranda ir tyla. Anksčiau jos bijojau ir spraudžiausi tarp muzikos garsų, barnių, juoko, tuščių pokalbių. Jie sunkėsi per kraštus, kol tapau tokia pilna ir įsimagnetinusi, jog be savęs nieko kito negalėjau traukti.

Galbūt tai nebuvo savigriova, tik grūdinimas savosios dvasios. Kas ten beliko. Tuščia manęs praeitim įmirkusios. Dabar šokinėju kaip gyvsidabris ir ieškau, kas mane sugaus. Bandau užmiršti, kad manimi galima apsinuodyti, todėl atrodau juokingai ir ne visada elgiuosi teisingai su savo buvimu.

Ir jei jau save drįstu vadinti gyvsidabriu, tai tu mano gyvenime esi stalviršis. Lygus, šaltas, su įbrėžom. Tu, stalvirši, savim užsiklojęs, ieškai nepamestų spalvų ir vandens jose. Ir klausimu pats sau tampi- neapibrėžtu kaip dangus. Prieš lietų. Ir sunku spėlioti, ar laisvom nuo lietaus ir žaibų minutėmis jam lieka laiko pagalvoti apie gyvsidabrį. Greičiausiai ne. Nuo kada tapetai galvoja apie grindis?

O ir išpiešus akvarelinį, švelniais potėpiais išlietą santykį tarp gyvsidabrio bei stalviršio matytųsi vien tik abstrakcijos bei nirtulingi trypčiojimai vienas kito sielose. Čia būtų sunku rasti tiek pradžią(vis dar sunku patikėti, kad tai šokoladas), tiek pabaigą, kuri  savaime būdama tik pabaiga, nieko nekeičia. Net jei nupieštum mano portretą su rudom žuvies akim ir vėliau jį išmestum, tai nereikštų pabaigos...Pabaiga, kai nebegali pajausti.

Ribos pinasi aplink mūsų kojas, rankas, akis-ir kur tik paliečiu orą- visur tik juostos raudonai geltonos- STOP,STOP,STOP... Vis kyla mintys, kodėl atsimušu į sieną ir iš dešimties savo gyvenimų, išsirenku tą variantą, kuriame vien už gramatines klaidas galiu būti pastatyta į kampą. Ir dabar man vaidenasi, kad esu įkyri, per daug godi ir veržiuosi į tave, nors greičiausiai taip nėra, bet vis tiek nesitikslinu ir neklausiu, nes gyvsidabriui pritinka visuomet vienodai kaip paklaikusiam spurdėti savo vaizduotėje.

Be viso to, kad jaučiuosi stumiama nuo tavęs, norisi paliesti tavo daiktiškąjį prototipą. Glostau delnais, pirštų galiukais, riešu. Tu vėsus. Žinai, kai ilgiau palaikau ranką, tampi šiltas ir malonus prisiglausti. Kai ilgai laikai ranką.

Bet norėdama pajusti tavo alsavimą, privalėjau pati sustoti, susikaupti, nebėgti. Nelengva, bet įmanoma, išsinėrus iš bipolinio pamišimo kalnelių, nutildyti savo mintis. Tylėti drauge, kaip sakei...