***

Tradiciniai pasibėgiojimai po savo sielą prieš užmiegant nebeduoda jokių vaisių. Gal dar tik vakar it elektros nutvilkyta pašokau ir užsidegusi stalinę lempą užrašiau kelis klausimus būsimam interviu. Kiek apmaudu, kad reikia gyventi tokiame pasaulio tempe, kur žmonės dėl užimtumo nebegali susitikti ir pasišnekučiuoti. Kas, kad tik troleibuso gaudesyje ir nykiai badantis žvilgsniais. Kartą nedaug trūko, kad su vaikinu būtume apsikeitę numeriais sėdėdami skirtinguose autobusuose. Tik nebespėjau atrašyti atsakomosios žinutės, jo autobusas išvažiavo ankščiau nei manasis. Nežinau ar jis geras vaikinas, bet tikiuosi, kad gyvenimas jam švelnus. Ak, ko tik neprilinkėsi žmonėms, kurių nepažįsti. Negailiu  jam nei plastikinių blondinių, nei gerų šeimininkių virtuvėje, nei  pasiekimų mokslo srityje, net jei užantyje slepia Nobelio premiją, negailiu nė šios. Na kas gi man, juk nepažįstu jo.
Keista, kad esame tokie dosnūs nepažįstamiems ir gailime saviesiems. Nekalbu apie materialinius dalykus. Kalbu apie laiką. Visuomet žinau, kad  jo užtenka tiek, kad galėčiau sugrįžti ir aplankyti gimines ir artimuosius, kurie galbūt manęs laukia, galbūt ne. Bet čia vėlgi greičiausiai priklauso nuo to, kokia esu. Jei tik burbu po nosimi ir nesiklausau kas man sakoma bei norą pasislėpti nuo viso pasaulio dangstau mokymosi ar kitų reikalų gausa, vargu ar pati kam galėčiau atrodyti miela.
Kartais brolis vos ne valandą kalba telefonu. Nesakau, kad kalbasi. Kalba, nes kartais tiesiog  atsijunginėju ir nesugebu jo išgirsti. Paskui tik belieka kaltinti save, kad praleidau kažkokias detales iš jo gyvenimo. Ir nėra čia ko ardytis , kai vidury pokalbio numeta ragelį. Aš tai visuomet darau nebyliai.
Nesuprantu ko čia rašau, šiandien nesugebu rišliai rašyti. Kaip kalbėti irgi pamiršau. Nuo ko dar užsimiršti?