atspėk kas nemiega

Nesakysiu kas aš...
Tu man žadėjai visus pasaulio lobius, visas gėles ir gebėjimą suprasti žmonių mintis. Dabar tik blaškausi ir nerandu sau vietos. Atrodo, būčiau betikslė ir absoliučiai linkusi į savęs susinaikinimą. Kam mane pasiėmei į šią kelionę , jei didžiąją laiko dalį užmerki akis ir leidi jaustis gyvenančia labai svarbų gyvenimą, įsuptą į vadovėlių, apie politiką kalbančių žmonių ir tų pačių, niekados nekintančių sienų trapumą.

Kodėl neištiesei rankos ankščiau, kai dar pajėgiau daugiau atsiminti? Galbūt būčiau spėjusi atsibusti ar bent jau atsigręžti. Dabar nežinau kurioje pusėje kelias, nors iki šiol prisimenu sodrų, sielą užgulantį ne šių laikų liūdesį, tuo metu dar naujų ir galbūt madingų lininių gėlėtų užuolaidų sunkumą ir pro lango stiklą pakabintą žvilgsnį. Pasakyk man, ko tuomet aš taip ilgai laukiau ir ilgėjausi.

Įsūdyk į mane ne tik laikų, kuriuose nebuvau, bet ir mane supančių žmonių ilgesį. 

Taip pasiilgau ko nors ilgėtis. Prieš miegą nuglostyti save įsivaizduojant, kad mano rankos tai jo rankos. Užsimerkti ir tyliai nugyventi visas likusias dienas. Galbūt iš naujo mintyse patirti visas vaikystės svjones, kurios tikrovės pajautimu nelabai skyrėsi nuo tikrosios realybės.
Aišku, dabar jau nė nežinau kuri ta tikroji... Ten kur galiu kurti ar kur pati esu kažkieno kūrinys..

Tai atsakyk man, juk tu žinai. O aš laukiu.
Žinai, kartais taip pavargstu nuo laukimo.
Leisk suprasti.