Pasivaikščiojimas su Dievu

Pavargau.. Taip sunku šypsotis, bet nesišypsoti dar sunkiau. Užsisuka susirūpinusių ir nesuprantančių žvilgsnių lavina ir kviečiasi į savo širdis ar namus- paaiškinti, pasipasakoti kas blogai , dėl ko neateinu į paskaitas, negrįžtu namo, pradėjau rūkyti ir vis rečiau ramiai nusėdžiu vienoje vietoje..
Jau begrįždama iš eilinio nuotykio, pradedu sukti galvą kur reikės toliau traukti. Namai, kad ir kokie jie bebūtų, tėra tarpinė stotelė tarp vakar ir rytoj. Niekada nežinai ką šnabžda kai tavęs  nebūna. Gal apkalba savo šeimininkę ir peikia ją už nevalyvumą, priskretusias lėkštes, puodukus su pridžiuvusiais ir supelijusiais kavos tirščiais, apvytusius gėlių lapelius, šaldytuve jau kokius tris mėnesius gulintį supuvusį agurką, dulkėtą veidrodį ar įžulumą vaikščioti nuogai neužsitraukus užuolaidų ir kiekvienam smalsuoliui ar nesusipratėliui demonstruoti savo krūtis. Vis tiek, lai šneka ką nori.
Jau niekas neatitaisys mano pasirinktų kelių, o ir aš pati bejėgė pateisinti save. Niekada nesusimąstau, kai pabundu ne savo namuose ir pakniopstomis rinkdamasi išmėtytus drabužius, bandau susirinkti visus nakties likučius, gražiausias akimirkas.
Ir nors dabar bandau rašyti gan vaizdžiai, kad labiau įprasminčiau viduje gyvenantį skausmą, suvokiu, kad man nieko kito nesinori kaip tik bliauti ir rėkti padrikais sakiniais. Nes kitaip jau neišeina. Visko tiek daug- minčių, cigarečių, vyrų, muzikos, knygų, priekaištų, pažadų, vilčių, sekso, komplimentų, prisiminimų, nuleistų žvilgsnių, neuždarytų langų, maisto kvapo, drabužių, nuo kurių neužsidaro spinta ir apsimestinio optimizmo. Tiek daug. O man tik norisi verkti, nes esu baisiai išbadėjusi meilės, švelnumo, paguodos. Ir jei tik trumpam gaunu , turiu susikauti su demonais, kurie  verčia žavėtis žmogumi, pamesti dėl jo galvą.
Net ir tada, jei jis pirmą kartą pasiūlė susitikti vidury nakties pavedžioti šunį. Net jei jis jau po gero pusvalandžio sėdėdamas ant suolelio bučiavo tave ir dar per pusę sekundės spėjo įsitikinti, kad esi be liemenėlės. Net ir tada, jei jis atrodo kaip modelis ir turi pačią žaviausią šypseną, o tu esi eilinė pilka žmogysta, kurią kas antras laiko arba keistuole, arba narkomane...
Tik pasiūlymas eiti pas jo į namus ir skubrūs, nieko nežadantys žingsniai bei po kojomis besimalantis šuo. Taip ir baigiasi pasaulis, kuriame buvai įpratusi kurį laiko nieko nejausti. Karšti bučiniai, įsipinantys kaklo dykynėje, paklodžių netvarkoje, naktiniam šviesuliui, per atkaklumą įsiveržusiam į kambarį norisi paduoti ranką. Kartais iš namų išeini toks kaip visada, o grįžti jau kitas. Su apsivėlusiais džinsais nuo besišeriančio šuns ir bedugne širdyje, nes nori, bet žinai, kad nebus...