6 mažos stotelės

1. Tą naktį mes prisigėrėme kaip paaugliai-
(toks buvo nebylus šūkis) už parankių vienintelį vyrą
per kekšių rajoną ištisa begalybė nuodėmių
ir trapumas tų plaštakių - trumpai pabūt laimingai
tik laikinas skrydis per sniego takelį..


2. Mes perkame pigiausio vyno butelį
ir obuolinį "Camel" - turiu jo paragauti.
Neparagausiu - negrįšiu namo, pagalvoju aš
ir akimirkai suvokiu, jog tai puikus pasiteisinimas
išsiskirti su merdinčia kasdienybe.

3. Čia nėra noro būti švariems ir mes nesusimąstydami
godžiai siurbiame vyną per kito seilėmis sudrėkintą kakliuką-
taip slapčia visi trys bučiuojamės ir nė vienas apie tai nesusimąstome
tą naktį aš miegosiu viena, o jie nusuks kitur.

4. Mes rūkome, nesuskaičiuoju, kiek cigarečių
tą naktį išdegino plaučius - kaip vėžininkai be vilties
su atsainiu nykumu nuorūkas gesinome tik išdegus visam tabakui
aš ir to skonio nepamenu, tik žinau - patiko

5. Tada ateiname į skate parką ir prie mūsų prisistato vyrukas
jam reikia cigaretės - šiaip mes geri, bet šįvakar - ypač
rūkome ir kalbamės ir tas vyrukas kviečia mus apsilankyti
 vietiniame klube aš sutinku su viskuo, bet mano liežuvis
per silpnas net tyliai sušnabždėti, kaip man čia viskas neblogai

6. Dar turime laiko ir kol vienintelis mūsų V.V. (vakaro vyras)
rodo įvairius triukus su riedlente mes su G. nueiname
už artimiausios gyvatvorės, šlapinamės ir guodžiamės viena kitai
 kaip greitai eina šis gyvenimas ir dar žinau, kad ji dabar man sakytų,
 jog čia nereikėjo minėti tokių dalykų. Na taip, nereikėjo.
Bet lygiai taip pat man kas nors galėtų patarti neimituoti poezijos,
bet ką jau čia pakeisi tame gyvenime, kad kai kurie nuotykiai
 kaip nudrengta poezija - bandai ištiesinti, bet lūžta.

savo šešėlio išsigąsti

Sunku nei iš šio nei iš to, kai ilgą laiką tyla. Sakiniuose norisi praleisti kas antrą žodį, nes baisu, jog kas nors supras ką noriu pasakyti. Kiekvieną įvykį palaidoju giliai galvoje, nes jaučiuosi bežodė. Kartais nesu įsitikinusi savo balso galimybėmis - ar aš išvis prašneku? O prašnekusi ar pasakau kažką rišlaus?
Mano namai man neskambina ir su manimi nešneka - jaučiuosi tuščia vieta. Nors taip jaustis iš tiesų būtų nuostabu. Esu pasiklydusi tarp to, ką pasakau ir to ką iš tiesų galvoju. Nebesijaučiu tokia teisi ir nepajudinama kaip būdama šešiolikos. Priešingai, norisi pasverti kiekvieną žodį ir tai galų gale tampa mano klaida, nes spradedu bijoti kitaip mąstyti. Aš išmokau daug kalbėti ar rašyti apie nieką, dėlioti abstrakciją po abstrakcijos, metaforą` po metaforos. Lengviau, mažiau skauda. Galima apsimesti. Nes jau gėda būtų kažkam garsiai pasakyti, kad vis dar jaučiuosi kaip mažas vaikas, kurį nuolat bara ir pamiršta pagirti. Staiga aš tapau visiškai bejėgis ir nesavarankiškas padaras, kuris negali nuspręsti ar jis gyvena taip kaip nori ar taip kaip susiklostė aplinkybės...

***
Kartais norėčiau, kad jis mano kūną paverstų pagal instrukciją surenkamu daiktu. Gal kokia spinta ar rašomuoju stalu.  Norėčiau, kad rankos amžiams sustingų ten, kur paprastai ilgam neapsistoja ir kad liežuvis paskęstų mano ausyse. Kad oštų jose kaip rudens pritvinkusi jūra. Noriu būti jo mylymiausia katė ir šiurkščiu liežuviu išlaižyti akiduobes. Ir paryčiais iš nuobodulio kelti - galbūt ką nors numesti, o gal savo šešėlio išsigąsti.

***
Katiniškos laimės paslaptis - namuose visada turėti maisto, kad nesinorėtų išeiti iš namų peliauti.

***
Todėl aš būsiu stalas. Ir sulankstoma kėdė.Ir čiužinys. Aš būsiu miegas naktį. Ir aušra ryte.

***
aš būsiu.