Pamažu žengiu pirmuosius žingsnius į senąjį savo gyvenimą. It sužeistoji po sunkios avarijos baidausi viesulu praūžusios praeities garsų, daugiau gręžiojuosi atgal nei einu į priekį. Vis kažko nebyliai  bijau.
                  Dabar jau neatrodo, kad namai yra ta vienintelė negyvenama sala, kurioje nieko nevyksta. Vien tik pilka, iš čiaupo lašeliais kapsinti būtis. Jei ankščiau būčiau bandžiusi tuos lašelius surinkti, išsaugoti, sugerti, būčiau sukaupusi tiek daug gyvenimo - ne Didžiosios Britanijos karalienės, ne praeivių, kurie pašaipiai nužiūrinėja vienas kito nestilingus veidus ir rūbų ansamblius, ne paskutinę viltį praradusio alkoholiko, bet savo, vien tik savo pačios gyvenimo. Bet kam man jo materialumas ir pečius slegiantis svoris, kai atmintyje ištisai knibžda patys baisiausi geismo ir baimės dievai. Kartais jie žadina naktimis ir verčia  vis iš naujo pergyventi vienas ar kitas kelių dalių pjesės scenas.
                   Lieki išsunktas ir sutryptas. Be to, kad iš tavęs atima nakties miegą, tu pradedi gyventi su įsitikinimu, kad  gyvenimas tėra vienas mažytis laikrodžio sraigtelis, kuriame tu esi tik molekulė judanti atitinkamai nuo sraigtelio paskirties. Gal jis kažkuriame pasaulyje atsakingas už žadinimą, o ir tu retkarčiais kaip žadintuvas pašoki iš miego ir puoli gyveni, vaikytis kvapų, žmonių bei skonių. Kartais suspėji lengvai įsimylėti ar išprotėti nuo aistros, bet nuspaustas žadintuvo mygtukas atskiria nuo žmogaus , kurį norėtum apkabinti ir belieka  tik laukti tos menkai galimos akimirkos kai galbūt mažyčiai jūsų gyvenimo krumpliaračiai vos vos susilies.
Tačiau sustabdžius žadintuvą tu dažnai viską pamiršti, nes panyri į vandenų gelmes.
Skęsti ir dažnai to net nesupranti. Temstanti sąmonė guodžia gražiausiomis pasaulio pasakomis, o tu, pamiršęs kvėpuoti, sugrįžti ten, kur tikrieji tavo namai.

Mes sau žadame amžinąją būtį, bet kaskart pamirštame išnešti šiukšles.