Nemiegu

Atsiliepti į skambučius ir nenoriai atsakinėti į klausimus kada grįši, kaip sekasi ir kas naujo. Juoktis, kai neva išgirsti labai šmaikštų pastebėjimą. Paryčiais ištepti odą įdegio kremu ir eiti miegoti, nes neužtenka jėgų sulaukti paskutinėmis dienomis jau įprasta tapusios kaitros.
Raustis po rankinę ieškant kramtomosios gumos. O jos neradus tenkintis paskutinėmis cigaretėmis. Bandyti prisiminti kada pirmą kartą pasimylėjai su vaikinu, kuris dabar tau siūlo draugauti. Ir užsimerkus po truputį atkurti jo švelnią ir minkštą odą bei galvoti ką visa tai reiškia.

 Norėti būti išmintinga be išlygų ir suvokti, kad painiojiesi net tarp istorinių datų. Pameluoti kad viskas gerai tik tam, kad ilgiau galėtum pabūti viena. O grįžus namo suvokti, kad vasara baigiasi. Tai išduoda geltonuojantys kviečių laukai, ant žolės gulintys tavo mėgstamiausi avietiniai obuoliai ir tai, kad žmonės pamažu, tačiau ryžtingai pradeda klausinėti ko nori dovanų artėjančio gimtadienio proga.
Tu nežinai. Daiktai tokie beverčiai ir nereikšmingi. Žinoma, apsidžiaugtum gavusi patefoną ar rankų darbo atvirutę, gal dar indelį mėlynių. Neatsisakytum ir to, jei kas nors įkaltų vinį į tavo kambario sieną. Jau seniai nori pasikabinti kokią fotografiją. Kita vertus, ir be viso to gyveni spalvotai ir nieko netrokšti ko tuo metu negali gauti.
Kartais bijai per daug užsisvajoti, bijai paskęsti mažmožiuose ir pamiršti dėl ko gyveni. Išties, būtų baisu pasimesti savo troškimuose. Tai ir gyveni smalsumo vedina - o kas bus rytoj?
O rytoj bus ta pati diena, tik kita.

p.s. Nesu tikra ar kas nors skaito šiuos mano įrašus, bet vis tiek, kreipiuosi į savo įsivaizduojamąjį skaitytoją. Patark, brangusis, ką man rašyti kitą kartą:
a) Apie Kurtą Kobainą.
b) Apie kelionę į Makedoniją.
c) Apie festivalį ,, Granatos Live"
d) Galbūt ką nors daugiau apie savo gyvenimą?

Jei nesunku, pageidavimus parašykite komentaruose. Ačiū. :)