tik jie mane ir mato

            Vakar pasimylėjau su praeitimi ir visomis įsisenėjusiomis baimėmis. Nuolat tai darau. Nuo apverktinų orgazmų iki visiško išsekimo. Kai bandžiau užmigti ir šalin nuvyti mintis apie darbą, kuriame jaučiuosi kaip perskilęs pagalys, išgirdau tris trumpus pastuksenimus į sieną. Paskui dar ir dar. Išsigandau. Kaip tik dėl to buvau priversta kuo greičiau užmigti, nenorėjau laukti, kol visi nykstantys auštančio ryto šešėliai nuguls ant mano krūtinės.
              Šiandien dariau testą, kuris turėjo padėti išsiaiškinti r tik nesu psichopatė. Paaiškėjo, kad galėčiau būti, nes turiu polinkį į psichopatiją.Na gerai, iš dalies sutinku. Bet tai kvaila. Vien dėl to, kad kartais elgiuosi nejautriai, galiu atsainiai save naikinti, tarsi tai būtų visai natūralu(o tokiais momentais man tai būna bene vienintelis būvio ir išgyvenimo būdas),nereiškia kad tokia esu. Priešingu atveju, visi mes psichopatai. Ir nėra ko čia gintis, nes dangus šiandien tamsus ir apsiniaukęs, o asfaltas drėgnas. Palankus metas psichiniams nukrypimams.

             Norėčiau numirti beklausydama Prokofiev'o ,,Romeo ir Džiuljeta".  Šiuo metu nežinau jokio kito kūrinio, kuriame jausčiausi gyvenanti. Bet gal tik dėl to, kad taip mėgstu dramas.
                Per pietus vidutinio amžiaus, gana simpatiškas ir beveik neapšepęs vyras man sulaikė liftą, kad galėčiau į jį spėti.Spėju jis taip pasielgė tik dėl to, kad tuo metu buvo visais keliolika laiptelių žemiau nei aš., nebuvo kur dėtis. Visada norisi susigūžti, kai moteris žiūri iš aukšto. Net jei tai netyčia būnu ir aš. O ir pati išsiveržiau kaip kokia ragana su ant akių užkritusiais plaukais. Tarp kojų pynėsi pusilgė  suglamžyta suknelė. Ir atrodžiau arba labai žavinga, arba kaip iš apyvartos išėjusi prekė. Bet juk ėjau nusipirkti tik apelsinų, skustukų ir kojinių. Kam puoštis dėl tokių niekų ir lyginti savo drabužius? Nemėgstu tokių išradimų. Gal nuo to karto, kai tėvas pirmoje klasėje man lygindamas sijoną jame išdegino didžiulę skylę...
                     Tam vyrui iš burnos dvokė alkoholiu, o aš buvau apsirūkiusi. Mes vienas kitam jautėme savotišką dėkingumą už tai, kad bent akimirkai galėjome pasijausti ne sąsiuvinio paraštėmis, o galantiškais filmo herojais. Turbūt daugiau jo nebesutiksiu....

Vieninteliai namai

Vieninteliai namai, kuriuose neieškau jokių paslapčių ir man nežinomos praeities, namai kuriuose pabudusi matau žurnalų krūvas ir pro medines žaliuzes besiveržiantį rytą. Rytą, kuris įsirango ant mūsų nuogų kūnų. Tokiais momentais užsimirštu, tampu tokia rami, kad net pamirštu galvoti ir kai paklausi kas dedasi mano galvoje nerandu jokių atsakymų. Mano tyla - tau atsakymas. Kad tik tu žinotum...
Išsimėtę daiktai mena tavo chaotišką buvimą. Bijau juos judinti, kartais pakeliu, pauostau sugerdama visą tave. Tuomet padedu į vietą. Nes daiktai gyvena tik ten, kur juos paliekame.
Aš tokia mažytė su tavimi ir man svaigsta galva nuo minčių, kur visa tai gali nuvesti. Mintyse įsipaišau į tavo namų sienas, palieku pirštų pėdsakus ant durų, vaikštau basa, kad kuo labiau įsigerčiau į tavo gyvenimą. Pusnuogė iškišu galvą pro balkono langelį ir susivokiu, kad tau dar per anksti grįžti, ko čia dairausi ir laukiu.
Vieninteliai namai, kurie pakvietė užeiti ir daugiau manęs neišleido. Užsistovėjęs vanduo ant stalelio ir melancholiškas paveikslas su išskydusiais siluetais. Neatsakyti klausimai ir niekučiais nubarstytas prieškambaris. Čia palieku batus ir visą save.

Pienės ant rankų ir iš visų griovių nuskintos pirmosios pavasarinės gėlės. Žiedlapių gaudynės, vėjui įsiveržus. It tingus katinas laukiu, kol paglostysi, gal man visą laiką truputį patiko būti labiau svarbesnei nei esu. Truputį pasistiebusiai, net kai guliu. Įtemptų pėdų raizgalynė, sumišusi su pravėsusios kavos aromatu. Tylūs pasvarstymai apie purvo vonias ir šampūną.
Vieninteliai namai, kuriuose patikėjau, kad geltona spalva yra graži, o žodžiai turi vertę ir kartais gąsdina.