Nes šiandien iškvėpiau visus pavasarius ir drėgmė apsivyniojo apie mano kojas. Tiesiog įsisuko it vikrus žaltys ir nepaleidžia, grasindamas sugelti pašiurpusių blauzdų dykynę. Gal žalčiai ir negelia. Aš ne kokia gamtininkė. O kadaise norėjau tokia būti. Eidama iš mokyklos nuo kelio nurinkdavau visus vabalus ir šliužus, kad automobilių ratai ar neapdairių praeivių kojos nesutraiškytų jų esaties. Pykdavau ant tų, kurie skindavo gėles. Aiškindavau, kad galima į jas tiesiog pasižiūrėti ir nueiti sau. Būdavau pasiruošusi paleisti savo mažus kumštukus į darbą, jei pamatydavau, kad jas vis tiek skina. Namuose turėjau akmenų ir akmenėlių kolekciją, kurią laikiau malkinėje. Ta kolekcija vadinosi ,,Akmenų muziejus" ir kiekvieną norintį, o tokių buvo nedaug, kviesdavau užsukti ir pasigrožėti akmenimis. Prieš tai juos apliedavau vandeniu - kad labiau blizgėtų, kad žavėtų ir atėję svečiai nenorėtų išeiti. Šalia akmenų tysojo keletas kerpių. Jos buvo ypatingos. Ne dėl grožio. Dėl to, kaip jas mylėjau ir ką jos įkūnijo apie mane - išplėštą ir be vietos. Būdamas miške išglostydavau kiekvieną kerpę, apžiūrėdavau jos ornamentų raštą, kuris, persipynęs it voratinklis, bylojo visų nesamų kalbų svorį. Po to atsargiai veidu priglusdavau ir galėdavau užuosti drėgmės, samanų bei pelėsių harmoniją. Lengvai apsvaigusi nuo miško ir savęs pačios brisdavau vis gilyn ir gilyn, kol užsimiršdavau kur esanti ir suvokdavau pasaulio begalybę ir vis kažkur nuvedančių takų klaidumą...
Tos kojos... Einu nepastebimai klupčiodama,o kelių sąnariai, rodos, nori pramušti odą. Mintyse save įsivaizduoju kaip tų Prancūzijos laikų, kuriuose negyvenau, elegantišką sifilitiką vyrą su skrybėle ir lazdele pasiramsčiavimui - nes jau neprisimena kaip dėlioti kojas, nes kiekvienas žingsnis vis naujas išbandymas ir kančia, o kiekviena kančia - vis naujas žingsnis. Taip ir keblenu pro žalią, cirko areną primenantį, pastatą, kuriame veikia turgelis. Jame lankiausi tik du kartus, kai pirkau sau gėles. Nes man patinka kartais pirkti gėles. Nes galiu rinktis tarpusavyje nederančias ir visai pigias, nes kartais randu gerberų ir vien jų žiedų grožis bei karalystė atneša pavasarinį viesulą - tokį svaigų, smagų, pasišokinėjantį it berniūkštis. Pavasarį, kuris užverčia sijoną ir sutaršo plaukus, kuris kvepalų aromatą išnešioja nepažįstamųjų uoslėms, pavasarį, kuris upokšniais ir ledokšniais ritasi per metų slenkstį. Tik viskas išnyksta nusukus žvilgsnį, išnyksta ir gėlės ir pavasariai, už nugaros palikus balzganą, veik permatomą plastiko užuolaidą.
***
Sulaužau pažadą ir prisigeriu kavos, nes aš girtuoklė palaidūnė, girtuoklė, kuri prieškambaryje vieną popietę išlaistė pusę puodelio arbatos ir nusidegino kojas. Kuri ant kojų dėjo iš šaldiklio ištrauktus žuvies gabalus ir bandė susivokti ar skauda, ar gelia, ar vis dar karšta.Kuri nežino iš kur ant jos kūno retkarčiais atsiranda mėlynių,girtuoklė, kuri rinkdama mėlynes išgąstingai sukiojasi, nes bijo gyvačių. Girtuoklė neplautų puodelių, dulkių, paslėptų butelių ir popierinių nosinaičių apsupty, nes Bobo Marlio balsas tik silpnas eterio aromatas palyginus su tuo kaip naktimis pro langą tvoskia pilnatis ir kaip siaubingai skaičiuodamas paskutines minutes artėja rytas...
***
Žiūriu į tave, senas drauge. Šįvakar apdainuoja mūsų praeitį, o tu toks ramus ir nepažintas neoninių šviesų fone atiduodi tai, ko niekada neėmei - mane man pačiai. Ir aš tokia dėkinga, kad net nedrįstu pažvelgti į tave. O jei ir žvelgčiau, kas? Tavo veidas tas pats, su viena gražiausių šypsenų pasaulyje, tik man nebelinksta
kojos,o kai šnibždi į ausį, net nusigąstu ir nukaistu- toks svetimas tapai. Vėl naujas, tarsi matyčiau tik antrą kartą. Švelnus ir šviežias kaip išplauta paklodė, kurią ką tik parnešė iš lauko nuo skalbinių džiovyklės. Ir kai vis dainuoja apie mūsų praeitį, apie tai, kas praėję ir trapu, aš užsimerkiu, kad galėčiau suskaičiuoti tave smėlio grūdeliais pro pirštus byrantį. Pilnatie, tu mano, surūkytų cigarečių dusuly, nunešk dar kartą į tą naktį, kai radijas dainavo
only know you love her when you let her go ,nunešk į naktį šiluma išgaubtą.
Ir kai eidama per automobilių stovėjimo aikštelę klausausi kaip pasakoji apie avokado paruošimo galimybes, svarstau ką pieščiau, jei būčiau dailininkė - tavo veido kontūrus, šviesa apsipylusius ar virtuvę, kurioje retkarčiais ką nors gamindavai. Negražią ir neprijaukintą. Gal save virtuvėje ilgesingai žiūrinčią pro langą. Taip norėčiau joje bent kelias minutes pasėdėti ir atsisveikinti su melsva kriaukle, į kurią rytais prispjaudydavau skalaudama dantis. Vėliau tu mane apkabini ir kaip visuomet atsidūsti. Liepi išsimiegoti, nuryju norą ginčytis ir linkteliu sutikdama su tavimi. O tada trinkteliu dureles ir nueinu neatsigręždama, nes šį vakarą tu man grąžinai mane.
jie
geriau nei kas kitas
