Ko neužmiršiu.

Jis irgi turėjo svajonių. Greičiausiai taip pat klydo kaip ir aš dabar, ieškojo naujų kelių į savo laimę. Nežinau kas keičia žmones. Laikotarpiai, kuriuose jie gyvena ar žmonės, nepaleidžiantys į atvirą jūrą. Mes nebūname atsakingi už tai, kad gimėme, atsakomybės neprideda ir tie, kurie bando įtikinti, kad gyvenimas didžiausia dovana. Didžiausia dovana palyginus su tuo, kad galėjome ir nebūti? Tai nelabai suprantama turint galvoje, kad nebūtis yra nepasiekiama esantiems.
Kartais bandau nusispjauti į šiuos žodžius ir imuosi teisėjos vaidmens. ,, Ak, tu ir vėl ne taip padarei, tavo vietoje būčiau pasielgusi kitaip" , ,,Nesuprantu kaip tu galėjai taip pasielgti" , ,, Nekenčiu tavęs už tai, kad esi mano gyvenime". Kas aš tokia, ir kas mes tokie, kad galėtumėm kažką teisti ar bausti nutylėjimais, tylėjimais, pašaipiais žvilgsniais ar sarkastišku juoku.
 Žaidžiame suaugusiųjų žaidimus, kuriuose kas nors turi iškilti, o kiti privalo jaustis kiek menkesniais ir nutylėti savo buvimą, Retkarčiais  pasitraukiame iš kelio tiems, kurie mūsų nepažįsta ir trukdome peržengti tiltus mus aplenkusiems. Gal tai tik dėl to, kad metams bėgant pamirštame svajones, o jų trupinius atkakliai nušluojame užpildami save alkoholine tuštuma bei teisėjų vaidmenimis.
Nežinau dėl ko jis toks tapo. Gal niekada ir nesikeitė, tik mano požiūrio taškai iš metų perspektyvos chaotiškai blaškėsi. Gyvenu prisiminimais apie jį, bet ne juo pačiu. Kartais noriu, kad sugrįžtų seni laikai, kad mane apipiltų priekaištais, iškeiktų, kad vėl galėčiau pasiusti ir iš pykčio praradusi savitvardą išrėkti jį visą iš savęs. Kai įsiklausau, šalia girdžiu nebylų jo žvilgsnį, kuris reikliai, su trupučiu švelnumo, prašo labiau save mylėti.
Nors esu prisiskaičiusi pačių įstabiausių filosofų minčių apie gyvenimą, nė viena jų neprivertė manęs keistis, kaip jo paprasti, tačiau teisingi patarimai ar prašymai.
Kai apima nepasitenkinimas, kaskart bandau save guosti ir įvertinti jo pastangas. Nežinau ką būčiau dariusi jo vietoje, jis leido man rinktis nuopuolius ir ne visada teisingus sprendimus, tuo tarpu aš jį paleidau iš savo gyvenimo. Nepamenu kada paskutinį kartą girdėjau jo girtus pasakojimus apie geriausią draugą, kuris žuvo. Kartais norėdavosi liepti nutilti. Visi mintinai žinojo šią istoriją. Niekas nedrįsdavo nutraukti. Žinojome - kiekvienas turi istoriją, kurios nepavargs pasakoti. Žinojome, dar svarbiau turėti žmonių, kurie klausytų tų istorijų.
Su pasimėgavimu mėgdavau rašyti atvirus, tūžmingus ir vietomis liūdnus laiškus, kurie vėliau jį pravirkdydavo. Žiūrėdavau sutrikusi. Niekuomet nebūdavau tikra ar tokios reakcijos tikėjausi. Nemokėjome vienas kito guosti, daug lengviau žaisdavome lenktynes, kuris kurį labiau sužeis žodžiais. Kartą sapne stipriai įsikibau jo megztinio ir purčiau kol pavargau. Visą gyvenimą valdžiausi, kad nepadaryčiau to realybėje.
Ilgą laiką prašiau, kad mestų savo silpnybes. Kaskart pažadėdavo ir man belikdavo pasikliauti savo vaikišku naivumu bei patikėti juo. Kol vieną dieną supratau, kad tie pažadai buvo mažos ramybės piliulės man ir trumpi atitrūkimai nuo kaltės jausmo jam. Iki šiol nebežinau kaip patikėti žmonėmis, kurie savo pažadus išpildo. Jie - kaip ateiviai iš man nežinomo ir nesuprantamo pasaulio.
Ankščiau turėdavau įžūlumo žiūrėti į jį pasibjaurėjimo ir neapykantos pilnu žvilgsniu. Nemanau, kad apgirtusios ir apsiniaukusios  akys tai suprasdavo.Vėliau, nežinau kada tai nutiko, suaugau. Suaugau tiek, kad pažvelgčiau į jį ne kaip į žmogų, kuris turi manimi pasirūpinti, bet kaip į tokį pat pasimetusį ir sau vietos nerandantį pasiklydėlį šioje žemėje, kurioje esu ir aš. Jis gal net turi daugiau teisės klysti nei aš. Tik jaunam ir per mažai mačiusiam atrodo, kad jis viską žino ir supranta. Vėliau su metais pagauname save abejojant dėl ankščiau atrodžiusių paprastų dalykų - kaip teisingai parinkti žodžius, kaip neįskaudinti, kaip apsaugoti. Kiek pamenu, jis visuomet buvo neryžtingas. Greičiausiai taip ir užstrigo ties kažkuriuo savo sprendimu. Įsišaldė praeities vaiduoklių pilnoje dabartyje. Ir aš kartais žiūriu į vieną tašką nesiryždama nieko daryti. Kartais pabundu žiūrėdama į tą patį tašką. Kartais mes abu tokie vienodi.
Dabar žiūriu į jį ir galvoju kaip gaila,kad taip ir neišmokome kalbėtis. Tikiu, kad jis turėtų daug ką papasakoti, tikiu, kad jo galvoje irgi yra daug pasaulių, kuriais jis neranda su kuo pasidalinti. Norėčiau išgerti dalį jo istorijos, kad suprasčiau ką jam reiškia dabartinis gyvenimas. Kartais jaučiu abipusį norą išsikalbėti. Žinau, šioje vietoje mes dar vaikai.

Nors kartais negerbiu to kaip jis egzistuoja, suvokiu, kad jis yra nebylus  mokytojas, papasakojęs kaip reikia gyventi ir parodęs kaip nereikia gyventi. Man neleido piešti ant tapetų, bet žinau kaip kartais gali baigtis, kai nustoji rūpintis kitų nuomone ir pradedi gyventi sau. Arba savo silpnybėms.
Matydama jį žmonių apsuptyje regiu save - pasimetusį ir neramų žvilgsnį, ieškantį durų. Mes pažįstame vienas kito nepatogumą žmonėse ir visa kas laiko mus kartu, tai ne kraujo giminystė, bet bendri prisiminimai ieškant durų į užmarštį.Viskas, ko kartais noriu, tai turėti žmogų, kurio patarimai būtų vis dar svarbūs.

Plyšiai languose.

Nesakyk, man pavargo kojos. Išlaisvink jų slogumą iš lotoso pozos, čiupk už plaukų ir trauk laukan iš meditacinės ekstazės. Apsvaigusi nuo savęs rėkiu visus žinomus keiksmažodžius, pamirštu  kaip eilės tvarka dėliojasi raidės, spjaunu į savo atvaizdą veidrodyje. ,,Še, pasprink, kekše". Vėliau pabučiuoju. Visuomet norėjau bučiuoti save. Troškimo bukumą palydi per veidrodį nusidriekusi riebi lūpų dažų dėmė.
 Visuomet norėjau išgirsti savo kalbą taip tarsi ji būtų ne mano kalba. Ir patirti nesvarumo būseną. Kartais man vaidenasi, kad skrendu. Užsimerkiu, ūžesys galvoje už tūkstančių mylių nuneša visas mintis apie neišpildytus pažadus, neišrėktus žodžius, tik man vienai žinomus nuopolius. Galvoje vakuumas, o mano akiduobėse šoka spalvos...
Dar kelios tokios dienos , aš pamišiu ir nebegrįšiu namo. Tada ėdrūs sąžinės dievai imsis viduramžių inkvizicijų. Grybšt, grybšt už jautriausių vietų ir prisipažinimai it lava pasipils per mano lūpas. Nežinosiu, ką jiems reikės atsakyti, kodėl taip elgiausi. Turbūt sakysiu tiesą. Nežinojau kaip gyventi.
Nežinau ir dabar.

Po nutylėjimų

Nemeluoju tau nė vieno žodžio. Jie visi vienodai klaidingi. Rinkis, kurie mielesni tavo sielai.  Kartais noriu, kad kas nors švelniu liežuvio lyžtelėjimu nuo mano lūpų išgertų ne tik alkoholio kartumą, bet ir svajones. Kad aplankytų užmarštis. Tik tam, kad iš naujo galėčiau statyti svajones..
Jai virš penkiasdešimt, man kažkur virš dvidešimt. Pasakoja tokius dalykus, kuriuos taip gerai suprantu, tik nemoku parodyti užuojautos. Jai nereikia. Džiaugiasi, kad po kas antro sakinio sumurmu    
,,mhmm" ir sako, kad kartais nori būti ištekėjusi už moters. Žinau ką ji turi galvoje. Kartais ir aš moteris myliu labiau nei vyrus. Man nerūpi, kad kai kurios iš jų sveria daugiau nei bulvių maišas ir prausiasi rečiau nei aš.
Ji- mano laiptų į nežinią globėja.  Sako, kad visuomet skambinu, kai jai blogai.  Gal dėl to, kad jaučiu, kada reikia mano balso. Nesakau, kad šis malonus. Tiesiog išlaukiu akimirkos, kai balso stygos užsipildo ne vien tik garsais, bet ir patirtimi.
Be ,,mhmm" kartais galiu pasakyti ,, Suprantu jus". Ir tai nebūna melas.  Balso tonas išplaukia per jos  nugyventus metus, kurių  negalėjau paliesti..

Grįžtu namo be baimės. Mielas skustagalvis pasakoja apie  rotveilerį, piktas bobutes, kurios nepatingi  pro daugiabučių langus iškišti neprofesionaliai nudažytų savo galvų ir paburnoti dėl visų pasaulio nelaimių. Dar papasakoja apie suvažinėtą balandį, kurį reikėjo kur nors nunešti, kad negąsdintų vaikų. Vėliau palinki geros nakties ir perspėja, kad šaukčiausi pagalbos, jei kas nors užpultų. Nuleidžiu tai juokais.
Gero linkintys žmonės sako, kad negalima vaikščioti naktimis. Aš jų neklausau, dėl to visuomet vengiu pasakoti apie naktinius žygius. Kartais jie tokie trumpi. Pereinu per gatvę. Sugrįžtu atgal, blaškausi penkiolikos metrų spinduliu ir susierzinusi grįžtu namo. Dabar mano laukas - vėsuma apsigobęs balkonas. Jame taip nyku, bet ir aš jau nebe tokia drąsi, kad galėčiau visą naktį praklajoti garažų labirintuose ir man nepažįstamų medžių paūksmėse.

Namai  pasitinka  abejingai. Uoslė užliejama dulksvu alkoholio kvapu. Tai vis nuo sandėliuko. Namuose nėra oficialių alkoholikų, bet butelių kiekis kaskart pastebimai didėja. Kartais išsigandusi žiūrinėju jų etiketes - skaičiuoju kiek čia guli manųjų trofėjų.
Išglostau kelias dienas nemyluotą katiną. Dabar jis mano draugas ir murkia ne tik iš alkio, bet ir iš malonumo. Pasirodo, po apsidraskymų draugystė sukuriama tik švelnumu.
Kambarys buvo beveik tvarkingas. Grįžau - vėl šiukšlynas. Tvarkausi. Vieną daiktą pernešu į kitą vietą. Ir taip - nesibaigiantis ratas, amžinybė.
Vėliau ateina draugas, kuris tiek ilgai prašėsi būti aprašomas. Niekada nebaigiau savo rašliavų apie jį. Kai manau, kad jau išlukštenau, iš stalčiaus jis ištraukia ką nors naujo, nepažinto ir nebyliai taria : ,, Še, lukštenk mane toliau". Aš truputį jį myliu. Tiek, kad kaskart užtektų stiprybės suvalgyti jo žodžių kartumą. Jis mane visuomet paguodžia, bet lygiai taip pat nesivaržo kalbėdamas tiesą. Man belieka su juo elgtis lygiai taip pat.
    Nepamenu, kada paskutinį kartą jį mačiau. Bet tik vėl iš naujo išvydusi žvaigždėtas akis, supratau, kad tai buvo seniai. Tada jis man sakė ,, Laikykis". Mūsų trumpi pabuvimai ir ilgalaikiai išsiskyrimai mane panardina į saugumo iliuziją. Kiekvieną kartą turime per mažai laiko, kad spėtume vienas kitam atsibosti.
Atėjęs draugas man vėl  pasakoja apie savo svajones. Mandagiai klausausi. Mintinai žinau jo svajones. Turbūt geriau už jį patį. Dėl to, kad šis visuomet apsistoja ties savo paskutine, o aš prisimenu visas.Taip kaskart numezgame po naują voratinklį, užtvirtindami jį mažyčiais atminties mazgeliais.Niekuomet nepabosta  klausytis. Gal dėl to, kad taip retai girdžiu.
Džiaugiuosi jo balso tembru ir neblėstančia šypsena. Gali būti, kad jis šypsosi tik dėl to, kad įsidėjo naujus lęšius ir viską puikiai mato. Retkarčiais bežiūrėdama į tą šypseną, pradedu pykti, nes prisimenu , kad jis nemėgsta tokių kaip aš  - aukštesnių, rudaakių. Kartą pasakė, kad jei būčiau žemesnė, įsidėčiau kitos spalvos lęšius  ir nusidažyčiau plaukus raudonai, jis su manimi draugautų. Tą akimirką jo nekenčiau. Norėjau pasakyti, kad jei tokia būčiau, išvis į jį nežiūrėčiau. Nepasakiau, nutylėjau. Neapgalvoti žodžiai greitai skaudina.
Užsimerkiu ir vos vos pirštų galiukais paliečiu jo ranką. Man baisu, nenoriu išblaškyti jo susikaupimo. Į save traukiu gaivią kvepalų dulksną, o atmerkusi akis pamatau jo liūdną žvilgsnį. Kartais nieko kito nebelieka kaip tik nagais įsikabinti į draugo odą ir išverkti jam visą neviltį.

Nupūsti dulkes ne tik nuo kelis mėnesius neliestų knygų, neglostytų lentynų ar neliestų indų, bet ir paėmus drėgną šluostę atsargiai išvalyti įsisenėjusias sielos žaizdas. Ne dėlto, kad dar labiau skaudėtų. Kartais reikia ramiai ir be kritikos pažvelgti į ilgus metus trukusią gėlą ir suprasti jos tylų užsispyrimą nesitraukti iš savo pozicijų. Supratus - ištrinti, išrauti su šaknimis, sudeginti.  Patys savo aistrų, nusidėvėjimų, liūdesio ir vilčių korektoriai.

Šiandien nenoriu būti nei prasminga nei pasiteisinusi. Nesu konvejerinis produktas, kuris turi instrukciją ir galiojimo laiką. Bet kurią akimirką galiu imti kosėti, klykti ar numesti šalin katiną, kuris dabar snaudžia ant mano kelių. Galiu užsimanyti piešti ne tik ant popieriaus, bet ir ant  daugiabučio sienų, savo ar kitų kūnų. Galiu užsidėti akinius nuo saulės ir gyventi iškreiptoje tikrovėje ar nusigrimuoti veidą ir tapti klounu, kuris griauna kitų tikrovės suvokimą. Nesitikiu būti suprasta ar pateisinta kitų, bet galiu  suklysti ar nustoti stengtis. Visi mes norime kartais sustoti, tik negalime. Norime išlaikyti savo abejotinas reputacijas, statusus, pažadus, dirbtinai sukurtas ir kitiems įskiepytas viltis.
Mane pačią trikdo šuns žvilgsnis, todėl automatiškai einu ieškoti jam ėdalo.Susigūžti verčia pernelyg išdidūs aplinkinių žvilgsniai, todėl ir  pati išoriškai tokia tampu - šalta ir neliečiama.Gąsdina laikas, todėl keliuosi ir kažkur einu atlikti beveik socialaus žmogaus vaidmens. Kartais pasiseka, kartais nelabai. Jei kalbu daug ir tuščiai, žmonės mane laiko protinga ir verta dėmesio, mieliau į mane kreipiasi pagalbos ir patarimų, nors tuo metu esu tokia tuščia, kad man  gaila jų laiko, kurį jie švaisto būdami su manimi. 
Jei tik nutylu, tampu nereikalinga. Patogu, norint gauti neapmokestinamų atostogų nuo žmonių, ėdančių mano laiką. Tikrai nesu mizantropė ir lygiai taip pat atsiprašau tų, kurių laiką suvalgau aš. Nesakau, kad tai nemalonu, šlykštu, nepateisinama. Mes juk ir gyvi vienas kito laiku, taip saugome save nuo vegetacijos.
Žmonės, aš tik kartais noriu su jumis patylėti. Neverskite manęs taip jaustis, tarsi nuolat turėčiau ką nors pasakyti . Aš neturiu ko sakyti. Man pačiai neįdomu kaip ir kiek aš miegojau, ką suvalgiau pusryčiams ir kokiu troleibusu atvažiavau į paskaitas. Neįdomūs ir jūsų vardai , matyti filmai ar perskaitytos knygos. Visi mes kažką skaitome ir  žiūrime, kartais kažką suvalgome ir užgeriame. Nematau skirtumo tai vanduo ar brangiausias vynas. Tik būkite tylūs.
Ir kai prisistatydami pradėsite pasakoti savo vardų istorijas, ir kokią grūdėtą, sultingą bei sodrumos pilną kriaušę suvalgėte, pakvieskite mane. Kai vietoj savo nemigos problemų imsite pasakoti sapnus, o troleibuso nuobodulio epopėjas pakeis gyvi pasakojimai apie juose matytus žmones, pašaukite mane. Kai pasakosite ne apie filmo veikėjų istorijas bet kaip jautėtės žiūrėdami tą filmą ir ką jis jums priminė, tuomet aš sėdėsiu šalia ir nuoširdžiai šypsosiuosi, nes jūs man išties tapsite įdomūs. Man įdomūs ne jūsų kasdienybės faktai, bet istorijos ir mintys. Esu jų alkana ir nenurimsiu, kol nepajusiu sotumo jausmo.
Aš tik sužmogėjęs gyvulys, ko iš manęs daugiau norėti..