išdriko lietus iš plaukų

Visada palieku kam nors nukratyti pelenus ir laukiu kol kas paspaus lifto mygtuką. Tai vieninteliai dalykai, kurių negaliu daryti. Jie kenkia mano suvokimui apie pasaulį. Kieno nors kito rankos privalo mane nunešti aukštu žemyn. Ne aš. Arbata iš palinkėjimų ir gerokai aptrupėjusi molio smilkalinė - tai vienintelis prisiminimas iš būtųjų laikų. Nesuprantu iš kur pirštai žino kurį mygtuką nuspausti - manyje mažai logikos ir vadovėliu būti aš negalėčiau. Kerėpliškai ieškau paslėptų lobių, bet visi jie po mano kojomis. Po kojomis ir suplyšę batai bei jų tylus žliugsėjimas lietingą dieną.
Šiandien ištisą dieną lijo. Spėjau kelis kartus pagalvoti apie galimybę negrįžti. Pasislėpti dantistės kabinete, panirti į poliklinikos kavinės foną ir ligoninės maisto kvapą. Galvojau prasmegti tarp krūvos prekybos centro kūno losjono buteliukų. Aš norėjau juos visus susikrauti į krepšį ir išeiti. Kad manęs niekas nepastebėtų  - tiesiog būti laimės kūdikiu ir patirti vaikišką džiaugsmą, Grįžus maudytis ir vėliau tų buteliukų turiniu įtrinti sau kojas, rankas, pilvą, krūtis, kaklą, pirštus. Paskęsti levandų, orchidėjų, kakavos, šokolado, hortenzijų bei aguonų virsme. Išsiristi iš lukšto ir bent akimirkai pabūti gėlių mergaite su vainiku ant galvos. Mane bučiuotų ir bijotų paliesti vienu metu. Būčiau tyrumas gėlių pievoje.

Išbraidyti vandenyno pakrantes ir šušalti į kriauklę nusileidus saulei. Aš smėlis tavo plaukuose, silicio oksido trupinėlis. Pavasario kvapas cigarečių ir dantų pastos vėsumoje. Tavo sutrūnijęs arbatos maišelis su pasibaigusiu galiojimo laiku. Šešėlių begalybė - spėliok mane.
Renku daiktus ir tvarkingai juos dėlioju į krepšį. Neatrodo, kad būčiau sunerimusi. Priešingai, pernelyg rami. Renku daiktus ir žinau kaip tai mane skaudina. Niekas nenori rasti tik atsitiktinai paliktų relikvijų - dantų šepetėlio, suplyšusios kojinės, knygos viršelio. Tokie daiktiškieji prisiminimai kai kuriems viltimi virtę. Nesu tikra ar jie gelbsti.
Susitaikymo aktas visuomet jaudinantis - viskas ir vėl šviežia, nauja, neatrasta. Odos minkštumas ir dienos skubėjimo paliktas prakaito pėdsakas. Viskas, kas atrodė prarasta tampa nauju atradimu ir gėda. Cukrus tarpudančiuose neprilygsta bučinių alkiui. Pirmasis ištirpsta, kitas visuomet išlieka amžinu. Nes taip jau turi būti. Reikia kažko alkti - meilės, žinių, tiesos.
Virsmas, kai nebežinai kas esi ir niekas tau negali pasufleruoti. Kai ieškai savęs kilnodamas puodų dangčius, varstydamas šaldytuvą, skambindamas į duris, brūzgindamas gitarą, skaitydamas troleibusų maršrutus. Tai baisiai užčiuopiama ir bauginama. Kai lieti save ir jauti lyg tai būtų kitas žmogus. Virsmas, kai pabundi ir nežinai ar per naktį tapai bent kiek šviesesniu.

Antradienio dulkės

Namai su trupučiu dulkių ir nostalgijos. Šiandien mane glosto Notorious B.I.G. vokalas ir aš jaučiuosi beveik nemirtinga. Bet tai tik dėl to, kad pro langą regisi pilki betono statiniai sumišę su rudens nualintais medžiais. Tokie vaizdai ir taip primena amžiną sustingimą. Nežinau kodėl mėgstu smegenis praplaunančius straipsnius ir nesveiką maistą. Gal tik dėl to, kad tai legalus ir visiems priimtinas vulgarumas, kurio daugelis baidosi, bet mielai vartoja. Aš irgi. Pasislėpusi.
        Labiau patinka įsikibus laikytis  seniau sukurtos pozyvos - kavos ir mandarinų aromato bei vienos kitos erotinės nuotraukos ant kambario sienos. Netvarkingo kampo, kad kas nors pasipiktinęs lieptų susitvarkyti ir tada aš bent akimirkai supykčiau. Labai norėčiau rašyti, bet mano mintys vis pro langą, ant stogų. O aš su savo beminčiu pasauliu pasilieku įsigrūdusi paskutiniame suole. Visą laiką norisi gyventi, kai tenka mokytis. Ir tai ne tas pats. Skirtumų visur esama.

***
                      Kartais nesikalba. Norisi išspausti bent vieną žodį, bet žmogus tarsi laukia stebuklo. O tu nekalbi stebuklais, vien tik padrikais sakiniais. Ir tie žodžiai tokie kerėpliški.

***
Mačiau, vienam vaikinui irgi kažkaip nesirašo. Skaičiau du tekstus, kurie buvo padieniui paleisti į šviesą. Įdomu, bet jaučiasi, kad ten ne jis. Tik iš pareigos. Jo mintys irgi kažkur ne čia. Regiu, kaip tas vaikinas užsimiršęs vaikšto viename iš prekybos centrų ir ieško pieno gaminių skyriaus, kad galėtų nusipirkti sviesto. Jis dažnai rašo, kad ieškodamas nusiraminimo eina apsipirkti. Ir skaitydama tuos aprašymus nejučia nukeliauju į tą patį prekybos centrą ir kartu su juo vaikštau. Ir atrodo taip jauku, taip pažįstama, tarsi iš seno vaikystės filmo, kuris toks jaukus ir savotiškai žiemiškas, Tada ir aš pajaučiu ramybę - tarp krūvos šampūnų bei alaus buteliukų, kepinių skyriuje, tarp daiktų, kurių pusės paskirties nesuprantu, bet galbūt suprasiu, kai turėsiu namus. Ar gyvenimą. Išties keista, kad žmonės taip dažnai mėgsta kartoti - kai sukursiu šeimą, kai gausiu darbą, kai baigsiu mokslus, kai pasiimsiu paskolą... Tarsi viskas kas yra prieš "kai", yra ne gyvenimas. Tai pats tikriausias gyvenimas - dygus krytis ant asfalto.

***
Aš pusbrangis akmuo, bet kartais jaučiuosi kaip skuduras. Palėpėje į kampą nudrengta vėliava.

sekmadienio pusryčiai

                 Jau ne pirmą vakarą užmiegu su Sergėjaus Prokofiev'o ,,Romeo ir Džuljeta" . Vakar perklausiau kelias skirtingas šio kūrinio versijas. Vis laukiau kažkokio pakilimo, kulminacijos, kuri sukrėstų, išverstų iš lovos, neleistų užmigti. Bet šito nebuvo, nebuvo nors tu ką. Gal dėl to, kad šio kūrinio klausiau tiek, kol jis tapo vienodas, pilkas, nuobodus, neužgaunantis, belytis. Jis susilygino su manimi ir pavirto tik dar vienu manęs trupiniu. Mano oda, dantimis, plaukais, suskilinėjusiais kulnais bei šiurkščiomis alkūnėmis. Aš - beviltiškai įsimylėjusi Džuljeta, kuri nenori tikėti kitų pamokymais ir tiesomis. Džuljeta, vis dar vaikiškai naivi ir tikinti kitų gerumu. Krentantys sodai ir rudens dangus -  gyvenime atsikartojantys motyvai, kuriems jau tapo įprasta tapti nepastoviais. Taip ir užmiegu. Su mintimis apie nebaigtą gyvenimą ir dulkėtas palanges.

                     Ryte prabundu nuo įkyraus žadintuvo skambėjimo. Žinau, kad dar turiu dvidešimt minučių. Atidedu žadintuvą ir vėl užmerkiu akis. Rodos, dvidešimt minučių tampa ištisa amžinybe. Ant nugaros jaučiu patogiai įsitaisiusį katiną. Bandydamas dar labiau įsipatoginti jis kiek tvirčiau įbedžia kojeles į mano nugarą. Jaučiu kaip maudžia ten, kur priliečia. Maudžianti nugara -  po penktadienio šokių, kai viską pasaulyje pamiršusi ir išgėrusi bene kelis bokalus alaus šlaisčiausi ir bandžiau neatsitrenkti į garso kolonėlę. Jau tie penktadieniai... Visą laiką išveda iš pusiausvyros.

               Pakylu iš lovos, nenoriai į šalį nuversdama per naktį įšilusius patalus. Leidžiu skambėti lengvai svajingai elektroninei muzikai. Žvilgteliu į veidrodį. Nepraeina nė kelios sekundės kaip  

 suvokiu, kad šiandien atrodau neblogai. Jei reiktų, galėčiau suvilioti bet kurį vyrą. Bet nereikia. Ir nenoriu. Todėl einu nuprausti nakties dulkių nuo savo veido ir užkaičiu virdulį. Stebiuosi savimi, kad šį kartą taip greitai apsirengiu. Be jokių abejonių ir svarstymų, tarsi neturėčiau kito pasirinkimo. Pateplioju veidą visokiomis pudromis, atrodau dar nuostabiau. Išties tai tik dėl to, kad dar padoriai neprašvitę, pro langą veržiasi lengva prieblanda, o dirbtinė šviesa neišryškina trūkumų, kurie pasimatys vėliau, jau įsidienojus.
                     

             Nors dar nėra aštuonių, jaučiuosi taip tarsi valgyčiau vėlyvus pusryčius. Ramiai sau kepu kiaušinius, barstau ant jų pipirus bei druską ir jaučiuosi tikra virtuvės diva. Greitai viską sušlamsčiu ir tada čia pat vietoje ramiai, niekur neskubėdama, surūkau cigaretę.  Peržiūrinėju kažkokią internetinę nuotraukų svetainę, gėriuosi gražiais, idiliškais paveiksliukais, guršnoju kavą, įtraukiu vieną kitą dūmą ir šypsausi - kaip visa tai pažįstama ir artima. Rodos, būčiau atsukusi metus atgal - tas pats pilnatvės ir pasaulio jausmas, kai viską prie ko prislieti, pamatai ar užuodi, tiesiogiai absorbuoji į save. Tos pačios sienos, tik dar labiau aptaškytos -gal aviečių uogiene, o gal krauju. Tas pats žvarbumas pro virtuvės langą ir išdžiūvusi sekmadieninė gyvybė prie vaikų darželio. Rodos, niekas nepasikeitė. Netgi aš pati sau atrodau tokia vienoda, nepalytėta nei laiko, nei žmonių. Sakytum, visus tuos metus tik ir tesėdėjau virtuvėje vis ką nors skaitydama, gerdama kavą ar pešdama cigaretes. Gal taip ir buvo, tik aš to neįsisąmoninau.
            Apsiaunu batus. Matau, kokie jie nauji, bet jau susidėvėję. Dėl to, kad pigūs. Man gaila pinigų batams, drabužiams, šalikams, papuošalams, viskam, kas galėtų man padėti pasikeisti išoriškai. Vietoj to galiu nueiti į pirmą pasitaikiusį knygyną ir išleisti visus pinigus, kurie buvo skirti pragyvenimui. Bet man nerūpi kai taip elgiuosi. Nerūpi tada nei kaip atrodau, nei kur einu. Tokiais momentais norisi tik eiti - į rudenį, į šviesą, į sugrėbtų lapų krūvas, į blyksinčią žibinto šviesą, Aš pamirštu savo buvimą ir einu ten kur mane kviečia.

tu pagirta tarp moterų

                    Šiandien ta diena, kai, rodos, nėra ko prarasti ir galima numirti. Matau knygų nugarėlių spalvas, bet išties man jos visos vienodai bespalvės ir nereikšmingos. Neprisimenu kada taip buvo. Beveik buvau užmiršusi save tokią ir kietai miegantį liūdesį. Dabar jis pabudo, atėjo ir tvirtai įsikniaubė. Jis nori mane suryti, o man tik nusvyra rankos - nebenoriu rašyti, juoktis, skaityti, puoštis, mylėtis, juokauti, ieškoti sprendimų. Man tik užsimerkti ir panirti į savo mintis - plaukiančius horizontus ir nutrintas kelio juostas. Aš vasaros išblukintas ir nuo pernelyg karštų spindulių sutrūkinėjęs vazonas, dienų klausimas kada sudušiu. Nors man tai nerūpi - į šoną dedu atidėliojimus, nešvarius rūbus, pridžiuvusius indus ir užpelijusius kavos puodukus. Ant kilimo mėtosi milijonai mirusių mano plaukų. Aš pati mirusi, tik aplinkiniai to niekaip nepastebi. Užmiršau juos pakviesti į savo laidotuves.
                       Girdžiu pasipiktinusius žmonių balsus, kurie teigia, kad negalima šnekėti taip kaip tai darau aš, bet man nusispjauti. Aš gyvenu savo žodžiais, o vėliau jie gyvena su manimi - tiesiogiai atkartodami mane. Tai painu ir kartais verčia suklusti. Paskutiniai mano žodžiai tokie pat nerišlūs kaip ir aš šiandien - norisi juoktis pro ašaras, bet nėra nė vieno dalyko, kuris prajuokintų. Kiekvienas būtinas darbas, o greičiau kūno išprovokuotas judesys reikalauja ypatingo susikaupimo ir kelių nulietų ašarų. Po kiekvieno nuverkimo papudruoju veidą - neduokdie, dar kas ateis į svečius ir pamatys mane įsisupusią į popierinių nosinaičių laviną. Spjaunu į savo atvaizdą.

                            Gailiuosi, kad tą dieną, kai pirkau pakabas, nespjoviau jam į veidą. Jis ilgai ir įdėmiai į mane žiūrėjo, kol rinkausi maišelį, o man atsistojus pasisveikino. Nenoriai atsakiau. Visa tai mačiusi kasininkė trumpam dingo iš savo darbo vietos ir nuėjusi prie kolegės kažką sušnibždėjo žiūrėdama tiesiai į mane. Lai pasiunta su savo ilgu liežuviu. Tiesiog negaliu. Negaliu ramiai žiūrėti ir kalbėtis su tais žmonėmis, kurie privertė mane jaustis mažiau moterimi nei esu. Aš tokia ir nesu. Esu įkalinta savo prakeiktame moteriškame kūne, kuris rizikuoja tapti vaisingu ir į pasaulį paleisti naują gyvvybę. Esu įkalinta kūne, kuris visuomenėje yra standartizuotas ir verčiamas vargti. Šiandien vienas vaikinas džiaugėsi nukarusiomis moterų krūtimis, jų plačiais džinsais bei močiučių megztiniais. Džiaugiausi ir aš jo kalbomis.  Bet koks skirtumas - jis vis tiek homoseksualas ir jam iš esmės nusispjauti.
                                Ir visa tai ne dėl to kaip aš atrodau ar jaučiuosi savo kūne. Visa tai yra dėl to kaip tas kūnas verčia mane jaustis - drebėti iš šalčio, nerimauti dėl ligų, nėštumų, proto pakrikimų, sumušimų, nerimauti dėl apimčių ir odos stangrumo, galvoti apie tai, kad esu moteris ir turėčiau save elegantiškai rengti. Galvoti apie tai kaip šalia išlaikyti turimą vyrą, o jei jo neturiu, galvoti apie tai kaip jį rasti. Ir ne aš viena taip galvoju. Visos mano pažįstamos moterys gyvena su kompleksais, kuriuos joms įvarė jų tariamas ir primetamas moteriškumas.
                               Aš nekenčiu savo tariamo moteriškumo vien dėl to, kad tai apgauna žmones. Tai mane verčia jaustis kaltai, kai nenoriu mylėtis. Jaučiuosi kalta, kai nepaskambinu artimiesiems ir jiems neparodau savo rūpesčio. Kalta, kai ne tokia kruopšti kaip įprasta. Kalta, kai tyliu ir nesidomiu kosmetiniais šūdais.
                               Kalta, kai norisi viską mesti, bet taip negalima, nes moterys gi viską ištveria.
                               Kalta, kai tokie žodžiai pernelyg juokingi. Ir paspringstu vynu. Kai nepabundu ir neturiu nė mažiausios vilties pamatyti bent vieną saulės spindulį, vis tek kalta...

pasakykit kur esu

Svingerių klube buvo pernelyg nuobodu - vienos merginos krūtys ištisai tabalavo prieš mano veidą. Tuo metu galvojau tik apie tai kaip greičiau dingti iš čia. Mane ką tik tris sykius pabučiavo žemas juodaodis vaikinas. Tie bučiniai buvo kaip pirmoji meilė - svaigūs, kol ir aš pati apsvaigusi. Drebulys vis nepaliko mano kūno ir per tas kelias akimirkas aš jau spėjau sugalvoti planą, kaip su tuo vaikinu galėčiau pabėgti į svetimą šalį, susirasti darbą, miegoti paplūdimiuose ir aistringai mylėtis už širmos. Nebūtų taip, niekada. Aš tik svajojau, o jis mane grabinėjo. Visą tą laiką mąsčiau, kad elgiuosi nederamai, bet nieko su savimi negalėjau padaryti. Buvau apsvaigusi ne nuo alkoholio ar narkotikų. Mane apsvaigino noras nusidėti. Prieš jį aš buvau bejėgė. Vien dėl to, kad per ilgai tylėjau, vaikinas suprato ką slepiu. Man teko bėgti ir aš bėgau. Bėgau nuo visų savo viešų paslapčių...

tą vakarą

Nuvemtos palangės, per naktį išsivadėję psichoanalizės seansus primenantys pokalbiai, ne vietoje uždegta žvakė ir sudužusi taurė. Ruduo pilnas manęs ir aš paskendusi daugiabučių stogų begalybėje. It pristabdytas kinematografinis vaizdas kūliais verčiuosi medžių viršūnėmis ir paukščio skrydis tampa tik dar vienas dalykas, kurį jau padariau. Laukiu, kol kils audra ir liūtis kiaurai pramuš lubas. Reikia sušlapti, bet nežinau kaip. Reikia netikėtumų ir daugiau užmirštų tesybės aktų. Man reikia pabusti.
***

Žinai, tą vakarą nenorėjau būti viena. Miegojau iki penkių vakaro, kol sutemo. Skaudančia galva ir ištinusiu veidu nuėjau pasižiūrėti į vonios veidrodį. Reikėjo nuspręsti ką padaryti su savimi. Išsiploviau plaukus ir puošiausi. Tu man davei pakankamai laiko paslėpti savo trūkumus. Tik aš nežinojau, kur šie yra.  Jaučiausi beprotiškai pavargusi ir norėjau išgerti. Važiuodama klausiausi muzikos ir taip užsimiršau, kad, atėjus laikui, visai nesinorėjo išlipti iš troleibuso. Teko tavęs laukti. Nesijaudinau.  Nieko nesitikėjau. Sakei, tu vienišas katinas. Ir iškart atpažinau tave. Buvai toks lipšnus ir puolei apsikabinti. Mane išgąsdino toks artumas. Pastebėjau, kad esi žemesni už mane ir bėgi per perėją palikęs mane už nugaros. Nežinojai, kad mėgstu ramiai praplaukti pro gatves. Tą vakarą buvo kaip visuomet vėsu. Negalvojau, kad vėliau užmiršiu šį jausmą...

spjūvis

Kažkas keičiasi, tik niekaip nesuprantu kaip taip gali būti - pasaulis lekia pro mano akis, o aš pati įsišaknijau vienoje vietoje ir siūbuoju it audros blaškomas medis. Suvokiu, kad vieną dieną galiu būti išrauta su visomis šaknimis, kad žaibai gali pusiau perplėšti ir išdraskyti mano kamieną. Suvokiu, kad apatijos manyje daugiau nei gyvasties, bet negaliu to pakeisti. Argi nereikia būti šiek tiek apatiškai, kad galėtum stebėti kaip juda ir skuba kiti?
Skambina mano pavasario nuklydimas, mano vinilinių plokštelių traškesys. Kaip niekur nieko, po kelių mėnesių tylos klausia kaip laikausi. Ir man smagu girdėti jo balsą, bet savyje jaučiu vien tik besipriešinančią jėgą ir vakuumą galvoje. Jis turi naujų vaizdajuosčių, draugė išvyko, siūlo susitikti. Visiškai jį suprantu, o tuo pačiu galiausiai suvokiu dėl ko visą laiką jaučiausi vyresnė už šį žmogų - net ir labiausiai nusiritusi ar jausdamasi pačia beviltiškiausia visuomet savyje nešiojau iš kažkur nusigriebtus idealus. Gal iš knygų, iš šeimos, gal iš savęs pačios - meilę, ištikimybę, abejotinos vertės orumą. Tai šie visi dalykai mane privedė , kad vietoj to, kad šiąnakt svaiginčiausi su žmogumi, kuris iš mano gyvenimo vėl dingtų keliems mėnesiams , o gal ir visam laikui, dabar sėdžiu ūžaujančio vėjo fone ir klausausi savo pačios minčių - tokių svetimų, neišturėtų, neišnešiotų, kartais atgrasių ir bauginančių. Bet jos mano, jos man ir manyje - turiu išmokti jas, kad galėčiau bent akimirkai sustoti ir apsispręsti kur keliauti toliau. Nes aš tik žmogus. Nei daugiau, nei mažiau. Čia ne pasiteisinimas. Tai pati beviltiškiausia paguoda, kai nežinai ką daryti ir nuolat svarstai ar tai ko atsisakai yra kaina laimės, kurios išties nori.

Knygos, jeigu jas rašo Pedro Almodovaras, kartais gali būti ir pavojingos... Neperskaičiau nė pusšimčio puslapių, o jau sukilo beprotiškas noras mylėtis. Kur ten mylėtis, toks rašymo stilius kelią norą būti kieno nors atsainiai išdulkinta. Nesu mačiusi nė vieno šio režisieriaus filmo, bet girdėjau, kad jo darbai patinka moterims. Dėl ko? Ak, kad žinočiau. Šiaip ar taip Alodovaro Pati Difuza baisiau nusivalkiojusi už mane. Nėra nė ko lyginti. Lėkšta moteris, kuri anotacijoje pristatoma kaip itin kietos logikos savininkė. Mano logika ne per geriausia, bet aš nevilioju biseksualų vyrų tualetuose. O galėčiau. Tik kol kas nesumąsčiau kuo ši patirtis mane galėtų praturtinti. Aš ir taip baisiai turtinga. Dar kartais arogantiška. Stengiuosi, kad mano draugai ir šeimos nariai to nepastebėtų. Nors man tai ir nelabai svarbu, bet vis tiek bijau jiems nepatikti.
Kažką kalbėjome su draugu, nepamenu, išskyrus tai, kad teko paminėti žodžių junginį  ,,lemtinga moteris". Jis nesuprato, ką šiais žodžiais noriu pasakyti. Išties, nežinau ar toks junginys plačiai vartojamas. Man jis savaime suprantamas, bet, kaip visada, nesugebėjau paaiškinti savo minčių. Niekas nesiryžta laukti valandos ar dar ilgiau kol surinksiu pačius tiksliausius žodžius tam, ką noriu pasakyti. Ir apskritai, deja, realiame gyvenime, kitų nusivylimui, esu  labai buitiška, kartais gal labiau nei reikėtų. Bet čia greičiausiai taip yra tik dėl to, kad aš pati nesu ta lemtingoji moteris.

Vietoj to, kad elegantiškai linguočiau įsispyrusi į aukštakulnes vasarines basutes, išsispiriu iš paskutinių apiplyšusių savo batų ir vaikštau basa nemąstydama apie savo kojų grožį ir estetiką. Gal dėl to mano pėdos išvargusios, o kulnai it bičių korys, mėnulio krateriai, nelygus jūros dugnas. Nemoku sukurti paslapties šleifo, kuris vilktųsi paskui mane - dažniausiai nekalbu. O mano nekalbėjimas paprastai pasako daugiau nei žodžiai. Aš neinu viena į  barus ir parimusi prie stalo ilgesingai nenužiūrinėju vyrų. Paprastai elgiuosi priešingai - būdama su kokiu nors vyru bare - dairausi į kitus, dar dažniau į kitas. Gražūs jie ir jos, bet neįdomus. Tik chaotiškai judantys paveiksliukai, kurie iškart pasimirš man nusisukus. Man neįdomu, kad kažkieno plaukai žali, o kažkas stilingai apsirengęs, nes aš sau gražiausia nuoga ir kai nežiūriu į veidrodį. Neįdomu ką tie paveiksliukai veikia grįžę į savo namus, nes ir aš turiu bent kelias vietas, kurias vadinu namais ir visuose man vienodai gera. Nes tie paveiksliukai buvusių mano svajonių atspindžiai ir įrodymai. Įrodymai, kad pasirinkau teisingai - stebėti jų gyvenimus ir tapti jiems nematoma.

tik jie mane ir mato

            Vakar pasimylėjau su praeitimi ir visomis įsisenėjusiomis baimėmis. Nuolat tai darau. Nuo apverktinų orgazmų iki visiško išsekimo. Kai bandžiau užmigti ir šalin nuvyti mintis apie darbą, kuriame jaučiuosi kaip perskilęs pagalys, išgirdau tris trumpus pastuksenimus į sieną. Paskui dar ir dar. Išsigandau. Kaip tik dėl to buvau priversta kuo greičiau užmigti, nenorėjau laukti, kol visi nykstantys auštančio ryto šešėliai nuguls ant mano krūtinės.
              Šiandien dariau testą, kuris turėjo padėti išsiaiškinti r tik nesu psichopatė. Paaiškėjo, kad galėčiau būti, nes turiu polinkį į psichopatiją.Na gerai, iš dalies sutinku. Bet tai kvaila. Vien dėl to, kad kartais elgiuosi nejautriai, galiu atsainiai save naikinti, tarsi tai būtų visai natūralu(o tokiais momentais man tai būna bene vienintelis būvio ir išgyvenimo būdas),nereiškia kad tokia esu. Priešingu atveju, visi mes psichopatai. Ir nėra ko čia gintis, nes dangus šiandien tamsus ir apsiniaukęs, o asfaltas drėgnas. Palankus metas psichiniams nukrypimams.

             Norėčiau numirti beklausydama Prokofiev'o ,,Romeo ir Džiuljeta".  Šiuo metu nežinau jokio kito kūrinio, kuriame jausčiausi gyvenanti. Bet gal tik dėl to, kad taip mėgstu dramas.
                Per pietus vidutinio amžiaus, gana simpatiškas ir beveik neapšepęs vyras man sulaikė liftą, kad galėčiau į jį spėti.Spėju jis taip pasielgė tik dėl to, kad tuo metu buvo visais keliolika laiptelių žemiau nei aš., nebuvo kur dėtis. Visada norisi susigūžti, kai moteris žiūri iš aukšto. Net jei tai netyčia būnu ir aš. O ir pati išsiveržiau kaip kokia ragana su ant akių užkritusiais plaukais. Tarp kojų pynėsi pusilgė  suglamžyta suknelė. Ir atrodžiau arba labai žavinga, arba kaip iš apyvartos išėjusi prekė. Bet juk ėjau nusipirkti tik apelsinų, skustukų ir kojinių. Kam puoštis dėl tokių niekų ir lyginti savo drabužius? Nemėgstu tokių išradimų. Gal nuo to karto, kai tėvas pirmoje klasėje man lygindamas sijoną jame išdegino didžiulę skylę...
                     Tam vyrui iš burnos dvokė alkoholiu, o aš buvau apsirūkiusi. Mes vienas kitam jautėme savotišką dėkingumą už tai, kad bent akimirkai galėjome pasijausti ne sąsiuvinio paraštėmis, o galantiškais filmo herojais. Turbūt daugiau jo nebesutiksiu....

Vieninteliai namai

Vieninteliai namai, kuriuose neieškau jokių paslapčių ir man nežinomos praeities, namai kuriuose pabudusi matau žurnalų krūvas ir pro medines žaliuzes besiveržiantį rytą. Rytą, kuris įsirango ant mūsų nuogų kūnų. Tokiais momentais užsimirštu, tampu tokia rami, kad net pamirštu galvoti ir kai paklausi kas dedasi mano galvoje nerandu jokių atsakymų. Mano tyla - tau atsakymas. Kad tik tu žinotum...
Išsimėtę daiktai mena tavo chaotišką buvimą. Bijau juos judinti, kartais pakeliu, pauostau sugerdama visą tave. Tuomet padedu į vietą. Nes daiktai gyvena tik ten, kur juos paliekame.
Aš tokia mažytė su tavimi ir man svaigsta galva nuo minčių, kur visa tai gali nuvesti. Mintyse įsipaišau į tavo namų sienas, palieku pirštų pėdsakus ant durų, vaikštau basa, kad kuo labiau įsigerčiau į tavo gyvenimą. Pusnuogė iškišu galvą pro balkono langelį ir susivokiu, kad tau dar per anksti grįžti, ko čia dairausi ir laukiu.
Vieninteliai namai, kurie pakvietė užeiti ir daugiau manęs neišleido. Užsistovėjęs vanduo ant stalelio ir melancholiškas paveikslas su išskydusiais siluetais. Neatsakyti klausimai ir niekučiais nubarstytas prieškambaris. Čia palieku batus ir visą save.

Pienės ant rankų ir iš visų griovių nuskintos pirmosios pavasarinės gėlės. Žiedlapių gaudynės, vėjui įsiveržus. It tingus katinas laukiu, kol paglostysi, gal man visą laiką truputį patiko būti labiau svarbesnei nei esu. Truputį pasistiebusiai, net kai guliu. Įtemptų pėdų raizgalynė, sumišusi su pravėsusios kavos aromatu. Tylūs pasvarstymai apie purvo vonias ir šampūną.
Vieninteliai namai, kuriuose patikėjau, kad geltona spalva yra graži, o žodžiai turi vertę ir kartais gąsdina.

vėl save cituoju

Tau patikdavo žiūrėti į mane. Nepaleisdavai iš akių, kai niūniuodama prieš veidrodį šukuodavausi plaukus, kai radijo garsų nešama sukdavausi po visą butą, kai erzinančiai, vieną po kito nusimesdavau drabužius. Tavo savininkiškumas, grobuoniškas žvilgsnis ėsdavo mane kiekviename žingsnyje. Net kai būdavau viena, visuomet jusdavau tavo žalių, nuolat karščiuojančių akių nirtulį. Jausdavausi nuoga ir pažeidžiama, o kai apie tai prabildavau, tu visuomet patenkindamas savimi juokdavaisi ir dar labiau spigindavai tuo aštriu kaip sudužęs stiklas žvilgsniu. Dar ir dabar negaliu atsigauti- taip likau nurengta.

      Nepaisant kartėlio, negaliu nesiilgėti tavęs.  Tuštuma mane lydi kiekviename žingsnyje. Nesuvokiu, kaip galėčiau ją užpildyti. Viskas, ką bedaryčiau tik pagilina ją ir jau imu nesuprasti savo beformės būties linijų, kontūrai kaip akvarelė išsilieja ir pasilieka džiūti. Ilgesys apsiveja balso stygas ir užgniaužia verksmą. Jis kutena mano gerklę ir , greičiausiai, pradėčiau juoktis, jei nesuprasčiau, kad tai skausmo perkreipta rauda. Negaliu būti savimi, neišverkusi tavęs.

      Pinasi mintys ir pervargę poetų eilėraščiai- sūrūs ir suplėkę- nugula ant mano gomurio. Spjaudausi jų nuotrupomis, kol į orą neišlekia keiksmai ir padrikos, adresatų neturinčios frazės.

Pakylu iš lovos ir nueinu iki spintos. Iš jos ištraukiu dar vieną prisiminimą- juodą moherinį megztinį. Priglaudžiu jį prie veido, įtraukiu brangių vyriškų kvepalų aromato- tavo kvapo. Sodraus ir hipnotizuojančio muskuso. Nuo jo man visuomet linkdavo kojos ir aš užsimanydavau išpildyti kiekvieną tavo norą. Išpildyčiau ir dabar. Jei tik būtum čia.

rytas pasiklydo ir užėjo ne į tuos namus

,,Sapnavau, jog buvau tokia graži, kad tėvas man neleido vaikščioti vienai" - sušnibždėjau vienai savo bendraklasei per paskaitą, ji nusijuokė. Man irgi buvo juokinga, kai prisiminiau šį sapną. Matyt kadaise arba norėjau būti graži, arba vaikščioti ne viena. Dabar esu ir graži, ir ne viena, todėl galiu sau leisti toliau sapnuoti kriminalus apie padirbtus eurus, persekiojimus, galimybes kaip išnaikinti padirbtų eurų broką. Nesuprantu, kas per sapnai... Kodėl juose niekas negali vykti sklandžiai? Visur tie žemiški rūpesčiai... Be to, vis ieškau žmogaus ar dėstytojo, kuris pasakojo, o gal net rodė nuotraukas apie tai kaip kažkokiame Indijos, o galbūt kitos šalies kaimeliuose vaikai specialiai auginami dėžėse, kad vėliau deformuotųsi jų kaulai( greičiausiai kaulai, anatomijos aš neišmanau), kad vėliau galėtų dirbti cirke arba prašyti išmaldos. Negali būti, kad taip ryškiai sapnavau tokius dalykus, bet kol kas nė vienas neprisipažįsta man pasakojęs šią istoriją. Taip ir vaikštau - nežinioje.

Bandžiau pažiūrėti pro mėtinį saldainį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė toks skaidrus. Nė velnio - žalsva it kokiame užterštame kūdros vandenyje. Norėčiau dabar kur nors įmerkti kojas ir kad mane sugeltų saulės spinduliai. Kad nugarą nusėtų strazdanos, kurių niekuomet neturėjau ir nė karto jų nepavydėjau. Bet dabar kartais užsimerkusi pasvajoju  apie jas. Ir jaučiuosi taip keistai - it kokio anglų kalbos vadovėlio herojė amerikietė, pernelyg paprastai apsirengusi, bet su eile baltų dantų, nykioje aplinkoje su užrašais ir senais kompiuteriais arba pernelyg steriliai atrodančiame saulėtame parke, kuriame nėra nė vienos šiukšlės. Tokie paveikslėliai sukelia tik du jausmus - motyvaciją mokytis ir supratimą, kad kažkur yra kiek kitaip nei čia. Reikia šiek tiek pagyventi, kol išeina suprasti, kad visur tas pats. Jei pamatyčiau save vadovėlyje ar žurnale, galbūt filme ir nežinočiau, kad tai aš ir mano gyvenimas, manyčiau na nieko sau, jos gyvenimas toks kupinas nuotykių, o mano vien pilkuma. Dabar ir man mano gyvenimas įdomus, nes nesugalvočiau nė vienos srities, kurią gerai išmanyčiau, per penkias minutes neprisiminčiau nė vieno anekdoto ar padavimo, kurį  kam nors galėčiau papasakoti. Negalėčiau surepuoti mėgstamiausios savo dainos ar išreikšti jausmus tiems, kuriuos myliu. Tai tik rodo, kad yra kur tobulėti, kad ir aš kaip tie žmonės iš nuotraukų, kartais sėdžiu kavinėse ir šypsausi, kartais myliuosi ir atrodau gerokai apsvaigusi, kartais mąstau ar šiandien tik nėra ta diena, kada galėčiau iššokti pro balkoną ar nusikalsti,  kartais pasiklystu ir išmokstu naujus gatvių pavadinimus, kartais blaškausi bijodama ar tik kartais neišėjau iš proto...

abejingai priešintis

Šiandien buvau Brazilijoje. Ir taip šypsojausi, taip šypsojausi, kad net žandikaulius paskaudo. Išties nesu tikra ar ten buvo tas miestas, kurį ką tik paminėjau. Šiek tiek naivu vien tik iš kalnų, vietomis nykių bei neturtingų vietų ir šilumos spręsti apie tai, kokia tai šalis. Bet praeiviai vis kažkur skubėjo ir nieko neatsakinėjo, galiausiai mane pačią užplūdo Brazilijos jausmas. Suvokiau, kad čia ta vieta, kurios taip ilgai ieškojau, kad galėčiau ne tik abejingai vyptelėti, bet ir nusišypsoti. Ta vieta, kurioje visiškai nesirūpinu kiek turiu pinigų ir kaip atrodau, vieta, kuri nėra pretenzinga joje gyvenantiems žmonėms. Ir žemė, ir uolienų nuotrupos, ir praeivių žvilgsniai įsiurbia visą mane - jaučiu kaip galvą užlieja lengvas svaigulys. Šalia manęs ėjo draugas ir aš jaučiau tai, ką visada noriu jausti būdama šalia žmonių - jų laisvę, susikoncentravimą į aplinką ir nė trupučio pretenzijų man.
Vis noriu skraidyti ir man būna gaila žmonėms pasakyti, kad ir vėl apsirikau, kad man neišeina kitaip, kad moku būti tik viena, nes tada ir spalvos ryškesnės, ir vaizdas pro langą sodresnis. Neišgyvenami pereinamieji laikotarpiai iš vienatvės į kažkokį man nesuprantamą ir dirbtinį subproduktą neatneša nieko šviesaus - tik norą bėgti, slėptis, viską mesti. Paskui ieškai sau atsakymų visose kertėse ir namų pakampėse, kol galiausiai supranti, kad atsakymas yra tavyje ir jis tau liepia bent vieną kartą nustoti tylėti ir pasižiūrėti kaip po to palengvėja. O kartais tokiu būdu tiesiog galima pasitikrinti ar vis dar moki šnekėti.

***
Pasikviečiu tave į svečius, kad dar kartą galėčiau pasižiūrėti ko netekau. Nebeišlaikau žvilgsnio, kai atsisuki į mane ir slapta viliuosi, kad kai nusigręžiu,  tu paslapčia tyrinėji mano kaklo linkius. Norisi, kad žvilgsnis išdegintų odą ir vėliau galėčiau paprašyti, kad paglostytum. Bet ką aš veikčiau su tuo nykiu ir ilgesį keliančiu paglostymu. Ką aš sakyčiau rakindama duris ir prašydama, kad išeitum... Užšoku ant stalo ir vaikiškai tabaluoju kojomis.  Įjungi kažkokią dainą, vos neapsiverkiu. Tada parodau į naują pusnuogės moters nuotrauką ant sienos, paklausiu ar atpažįsti savo darbą. Pažvelgi į mane ir klausi ar toje nuotraukoje neturėčiau būti su plokštele. ,,Ne", - sakau. Ir man pasidaro taip gaila, kad per tokį trumpą laiką pati tave paverčiau neišsipildžiusia savo svajone ir tyliu geiduliu. Kartais laukiu, kad man nepasisektų ir galėčiau grįžti pas tave. Galėtum mane guosti. Mes nieko kito daugiau ir negalime veikti - tik tylėti ir guosti vienas kitą žvilgsniu.

netvarka ir žaidimai

Stebiu kaip degdamas smilkalas iš savęs iškelia siaurą dūmų srovelę, kuri nepaliaujamai virpėdama vėliau išsklinda į neproporcingus, vieną už kitą didesnius dūmų debesis... Vakar draugas atitempė visą dėžę plokštelių, dabar turiu darbo ir veiklos savaitei į priekį. Nuo ištisinio muzikos klausymosi galima pakenkti pačiai sau visai netikėtais aspektais. Galiu imti manyti, kad dalis dainuojančių atlikėjų vis dar gyvi ir man žūtbūt reikia su jais susipažinti, galiu įtikėti, kad tikrasis gyvenimas vyksta mintyse, ne realybėje. Tada užsidaryčiau savo kambaryje ir mirdama iš troškulio suprasčiau, kad yra ne visai taip kaip galvojau...
Groja The Beatles ir man belieka žiūrėti į puodelį, kuriame kavos tirščiai apipeliję ir veik pavirtę dulkėmis. Žiūriu į tuos pelėsius ir vis tik turiu prisipažinti, kad esu beprotiškai panaši į savo krikštamotę( beveik imu įtikėti similine magija)- išsiblaškiusi, prisigriebianti krūvą darbų, nesugebanti palaikyti nuolatinių santykių su žmonėmis, ištinkama dosnumo arba vienatvės priepuolių( nėra ko stebėtis, tie dalykai priešiški vienas kitam), kažko vis ieškanti, kartais aplankoma mažyčių pripažinimo gaidų ir tučtuojau po jų linkstanti į save, į savo depresijos  voratinklius, į abejingumo šleifą.  O aš visą laiką stebėdavausi kodėl pas ją taip netvarkinga. Netvarka suteikia šiek tiek saugumo, suteikia įspūdį, kad veiki tiek ir tokius prasmingus dalykus, kad net nėra kada tvarkytis. Ir tai guodžia. Išties.

Abejingai žiūriu į krūvą vadovėlių bei konspektų. Šiandien jie tokie juokingi ir pretenzingi. Sakyčiau, nori įsiutinti mane ir išprovokuoti, kad juos sudraskyčiau. Galėčiau taip pasielgti, gi nesunku. Bet aš dar nebaigiau su jais kovoti ir turbūt nebaigsiu. Nebaigsiu iki pat savo gyvenimo galo. Knygos vieni iš tų dalykų, kurie net ir tapę įprastiniais negali atsibosti, kaskart nustebina. Išties paskutiniu metu daugiau uostau nei skaitau jas. Bet ir tai gerai - kartais knygos kvapas papasakoja daugiau nei pati istorija.
Atsimenu, kai būdavau gerokai jaunesnė nei esu dabar ir ką nors pridirbdavau( o problemų aš tikrai daug keldavau) tėvai žodžiais mane stumdė it kokį kamuolį - ,, Tvarkykis savo vaiką" , ,, Koks jis mano vaikas? Pats ir tvarkykis." . Kai iš mokyklos parnešdavau kokių pagyrimų ar padėkų vėl kildavo tie patys ginčai: ,,Va, čia tai mano vaikas" , ,,Ai, koks jis tavo... Jis mano." ir t.t. Taip ir nesupratau kieno aš vaikas. Kai nusižengdavau, manęs nenorėjo nė vienas ir stumdė pirmyn atgal, kai pasirodydavau visai nusisekusi, tuomet nepasidalindavo. Nesuprantu kodėl manęs negalėjo priimti visokios. Nesmagu, kai tavęs tuo pačiu ir nenori, ir nepasidalina. Ypač kai tie žmonės yra tėvai.
Kai būdavau mažesnė, tekdavo dalyvauti kitame žaidime, kuris vadindavosi ,,Ką labiau myli?" . Taigi, mamą ar tėtį? Galbūt todėl ir iki šiol nemėgstu duodamos pasirinkimo galimybės. Niekuomet nesuprasdavau kodėl negalima mylėti abiejų iškart, kodėl reikia kažką padalinti ar atskirti, kad būtų galima mylėti. Nesuprantu ir dabar. Jau tie žmonės... Suaugę, o kartais mėgsta žaisti tokius kvailus žaidimus...

nepamenu kaip šitas jausmas manyje tūnojo

Gėda kam nors atvirai pasakoti, kad noriu bent trumpam pabūti viena. Neišklausau žmonių iki galo, nes mano pačios išorinėje ramybėje kaupiasi audros debesys, su nekantrumu laukiu kada prapliups pirmoji liūtis. Nes po to vėl  - štilis. O kol kas nenuvalyti, priekaištingai rėkiantys langai( ak, išties man visai nesvarbu nevalau nes tikiuosi įsirengti tamsų kambariuką kam tie kableliai kai ir taip viskas aišku ar ne) ir atviras balkonas, pro kurį gryno oro pavidalu veržiasi visi mano pavasariai. Dar neiššukuoti veltūnai amžiams nusėdę galvoje, kad ir kur bebūčiau.  Neturiu nuotraukų, bet puikiausiai atkuriu bent šešerių metų senumo vaizdus - blyškų smilgos trapumą rugpjūčio saulėtekyje, medžiams pakibus virš horizonto. Ir dabar panorėjusi galiu ryti tų metų vasaros oro gurkšnius. Galiu užsimerkusi nuvesti į tą vietą, kur danguje mačiau planetą, kurios pavadinimo nepamenu. Gal tai buvo Marsas, jei tik įmanoma jį matyti plika akimi, kas žino, gal tai ir Marsas. Karo dievas. Dar vieni paryčiai, kada buvo daug karo ir aplinkui visi melavo vieni kitiems.

***
Kažkokiame nusenusiame, bet gerai išsilaikiusiame žurnale pamatau žavią, plačiai besišypsančią blondinę. Iškart sukyla geismas ir mintyse pasiguldau ją ant kilimo. Į taurę įpilu išsivadėjusio vyno ir prašau pasakoti pačias įdomiausias istorijas, kokios tik galėjo jai nutikti. Ji drovisi ir tyli, nes išplėšiau ją iš seno žurnalo blizgesio ir įmečiau į savo pilką kambarį. Dabar jis slegia merginos pečius ir ši vis labiau gūžiasi. Abejingai šliūkšteliu vyno jai tiesiai ant veido. Ir pabučiuoju. Man patinka netgi aikštingos blondinės. Kartais užsisvajojusi pamirštu savo maršrutą ir nuseku kelyje pasimaišiusios blondinės pėdomis. Kartais tiesiog užmirštu, kad esu moteris.

S.P.

Visi poetai po savo

eilėraščiais  rašo datas

jie geriau nei kas kitas

žino kad mirs

pasaulis nėra begalinis

ir kiekviena data paraštėje

leidžia šiek tiek atsipūsti

visi jie rašo datas

 užkoduodami mistinį liūdesį

1997 – ieji – beveik migdomųjų serija

tik jos iškart nepavyksta suryti

visi praėję metai pernelyg sprangūs

palyginus su tuo kaip rėkėme

atėję į šį pasaulį

visi poetai po savo

eilėraščiais rašo datas

jie geriau nei kas kitas

skaičiuoja save

2015m. kovo 31.

šiandien viskas

Mintyse jau seniai su kuprine ant pečių, seniai nebe namuose, seniai svetimų žmonių apsuptyje. O galbūt išvis viena ir jau gerus kelis mėnesius klaidžiojanti salų pakrantėmis, į kurias atšiauri jūra išmeta tik dvokiančias civilizacijos šiukšles. Aš irgi tokia pat civilizacijos šiukšlė, ko čia stebėtis.  Jau gerokai panaudota ir netinkama perdirbimui. Nesakau, kad man nepatinka mano kojos ar rankos, bet jos galėtų būti labiau nutrintos, subraižytos.  Kaip ir veidas, į kurį šiandien žvelgdama matau  nepažįstamą žmogų. Užkritę vokai, kurie suteikia rūstumo ir kietai sučiauptos lūpos - čia ne aš. Velniop, kaip atrodo iš šalies, bet čia ne aš. Nesijaučiu nei savo veidu, nei akimis, nei kūnu. Kartais nenoriu visu tuo rūpintis. Tai tarsi kokia primesta prigimtinė prievolė, nuo kurios nė vienas negali išsisukti.

Nieko nebesapnuoju, bet vis dar išmėtau šaukštelius. Nereikėtų klausti kuo šie abu dalykai susiję. Man patinka kurti teiginius, o ne jų interpretacijas. Patinka kurti save, bet neaiškinti. Aš lygiai tokia pati nepaaiškinama  kaip ir mane supantys žmonės. Geriausiu atveju vieni apie kitus galime tik spėlioti. Viena mergina pasakojo apie savo draugę, kuri nuolat keisdavo savo kaukes bei gyvenimo būdą priklausomai nuo to su kuo bendraudavo. Tokie žmonės išvis neužčiuopiami.
Į kavos puodelį pamerki akis ir eini pasivaikščioti namų stogais. Niekada negalėjai pakęsti kai viskas slenka ramia tėkme. Tokia nykuma ir ramybė tau būdavo tarsi tyla prieš audrą. Nesąmoningai ieškodavai būdų kaip viską sujaukti, nes chaosą pažinojai geriau nei užtikrintą tylą. Ir negali sau meluoti tikrosios prigimties - kartais lauki kol ji tau įkąs.
Klausai žmonių pasakojimų ir regi kaip jų gyvenimai atsispindi akyse. Ten vandenynai ir kalnai, upės ir tarpekliai. Vis stebiesi tokia kaita ir neriesi iš nekantrumo kada galėsi likti viena ir viską susidėlioti į vietas. O vakar įskaudinai žmogų ir dėl to nesijauti niekaip. O ką galima jausti, kai suvoki pamažu ardanti visas kadaise patvariai atrodančias draugystes. Tave kamuoja noras būti teisingai. Bet būti teisingai reiškia būti vienai. Kai kuriuose dalykuose tiesiog nėra pusiausvyros...

Vakarai, kai gelia sąnarius

     

  Nes šiandien iškvėpiau visus pavasarius ir drėgmė apsivyniojo apie mano kojas. Tiesiog įsisuko it vikrus žaltys ir nepaleidžia, grasindamas sugelti pašiurpusių blauzdų dykynę. Gal žalčiai ir negelia. Aš ne kokia gamtininkė. O kadaise norėjau tokia būti. Eidama iš mokyklos nuo kelio nurinkdavau visus vabalus ir šliužus, kad automobilių ratai ar neapdairių praeivių kojos nesutraiškytų jų esaties. Pykdavau ant tų, kurie skindavo gėles. Aiškindavau, kad galima į jas tiesiog pasižiūrėti ir nueiti sau. Būdavau pasiruošusi paleisti savo mažus kumštukus į darbą, jei pamatydavau, kad jas vis tiek skina. Namuose turėjau akmenų ir akmenėlių kolekciją, kurią laikiau malkinėje. Ta kolekcija vadinosi ,,Akmenų muziejus" ir kiekvieną norintį, o tokių buvo nedaug, kviesdavau užsukti ir pasigrožėti akmenimis. Prieš tai juos apliedavau vandeniu - kad labiau blizgėtų, kad žavėtų ir atėję svečiai nenorėtų išeiti. Šalia akmenų tysojo keletas kerpių. Jos buvo ypatingos. Ne dėl grožio. Dėl to, kaip jas mylėjau ir ką jos įkūnijo apie mane - išplėštą ir be vietos. Būdamas miške išglostydavau kiekvieną kerpę, apžiūrėdavau jos ornamentų raštą, kuris, persipynęs it voratinklis, bylojo visų nesamų kalbų svorį. Po to atsargiai veidu priglusdavau ir galėdavau užuosti drėgmės, samanų bei pelėsių harmoniją. Lengvai apsvaigusi nuo miško ir savęs pačios brisdavau vis gilyn ir gilyn, kol užsimiršdavau kur esanti ir suvokdavau pasaulio begalybę ir vis kažkur nuvedančių takų klaidumą...

  Tos kojos... Einu nepastebimai klupčiodama,o kelių sąnariai, rodos, nori pramušti odą. Mintyse save įsivaizduoju kaip tų Prancūzijos laikų, kuriuose negyvenau, elegantišką sifilitiką  vyrą su skrybėle ir lazdele pasiramsčiavimui - nes jau neprisimena kaip dėlioti kojas, nes kiekvienas žingsnis vis naujas išbandymas ir kančia, o kiekviena kančia - vis naujas žingsnis. Taip ir keblenu pro žalią, cirko areną primenantį, pastatą, kuriame veikia turgelis. Jame lankiausi tik du kartus, kai pirkau sau gėles. Nes man patinka kartais pirkti gėles. Nes galiu rinktis tarpusavyje nederančias ir visai pigias, nes kartais randu gerberų ir vien jų žiedų grožis bei karalystė atneša pavasarinį viesulą - tokį svaigų, smagų, pasišokinėjantį it berniūkštis. Pavasarį, kuris užverčia sijoną ir sutaršo plaukus, kuris kvepalų aromatą išnešioja nepažįstamųjų uoslėms, pavasarį, kuris upokšniais ir ledokšniais ritasi per metų slenkstį. Tik viskas išnyksta nusukus žvilgsnį, išnyksta ir gėlės ir pavasariai, už nugaros palikus balzganą, veik permatomą plastiko užuolaidą.
***

 Sulaužau pažadą ir prisigeriu kavos, nes aš girtuoklė palaidūnė, girtuoklė, kuri prieškambaryje vieną popietę išlaistė pusę puodelio arbatos ir nusidegino kojas. Kuri ant kojų dėjo iš šaldiklio ištrauktus žuvies gabalus ir bandė susivokti ar skauda, ar gelia, ar vis dar karšta.Kuri nežino iš kur ant jos kūno retkarčiais atsiranda mėlynių,girtuoklė, kuri rinkdama mėlynes išgąstingai sukiojasi, nes bijo gyvačių. Girtuoklė neplautų puodelių, dulkių, paslėptų butelių ir popierinių nosinaičių apsupty, nes Bobo Marlio balsas tik silpnas eterio aromatas palyginus su tuo kaip naktimis pro langą tvoskia pilnatis ir kaip siaubingai skaičiuodamas paskutines minutes artėja rytas...

***

Žiūriu į tave, senas drauge. Šįvakar apdainuoja mūsų praeitį, o tu toks ramus ir nepažintas neoninių šviesų fone atiduodi tai, ko niekada neėmei - mane man pačiai. Ir aš tokia dėkinga, kad net nedrįstu pažvelgti į tave. O jei ir žvelgčiau, kas? Tavo veidas tas pats, su viena gražiausių šypsenų pasaulyje, tik man nebelinksta

kojos,o kai šnibždi į ausį, net nusigąstu ir nukaistu- toks svetimas tapai. Vėl naujas, tarsi matyčiau tik antrą kartą. Švelnus ir šviežias kaip išplauta paklodė, kurią ką tik parnešė iš lauko nuo skalbinių džiovyklės. Ir kai vis dainuoja apie mūsų praeitį, apie tai, kas praėję ir trapu, aš užsimerkiu, kad galėčiau suskaičiuoti tave smėlio grūdeliais pro pirštus byrantį. Pilnatie, tu mano, surūkytų cigarečių dusuly, nunešk dar kartą į tą naktį, kai radijas dainavo only know you love her when you let her go ,nunešk į naktį šiluma išgaubtą.
Ir kai eidama per automobilių stovėjimo aikštelę klausausi kaip pasakoji apie avokado paruošimo galimybes, svarstau ką pieščiau, jei būčiau dailininkė - tavo veido kontūrus, šviesa apsipylusius ar virtuvę, kurioje retkarčiais ką nors gamindavai. Negražią ir neprijaukintą. Gal save virtuvėje ilgesingai žiūrinčią pro langą. Taip norėčiau joje bent kelias minutes pasėdėti ir atsisveikinti su melsva kriaukle, į kurią  rytais prispjaudydavau skalaudama dantis. Vėliau tu mane apkabini ir kaip visuomet atsidūsti. Liepi išsimiegoti, nuryju norą ginčytis ir linkteliu sutikdama su tavimi. O tada trinkteliu dureles ir nueinu neatsigręždama, nes šį vakarą tu man grąžinai mane. 

ech, tas ne pavasaris

Kartais neišeina nedaryti dalykų, kurie tiesiog prašosi įgyvendinami. Labai dažnai tiesiog eidama gatve noriu įsikabinti į bet kurio pirmo pasitaikiusio praeivio parankę ir keliauti, žiūrėti, kur jis mane nuves. Noriu prieiti ir pakalbinti, ar paslapčia į kišenę įmesti visai bereikšmį raštelį, kuriame, pavyzdžiui, žmogų pakviesčiau išgerti arbatos. Norėčiau tiesiog šiaip pasekti bet kurį žmogų ir paskui jį, it įkyri katė įsliuogti į namus, prie radiatoriaus ir toliau stebėti nepažįstamojo gyvenimą. Kartais sėdėdama autobuse girdžiu kaip žmonės klausosi mano mėgstamos muzikos ir netveriu savyje kaip noriu draugiškai kumštelti jiems  - ei,puikios muziką klausai. Man taip norisi girti ir mylėti tokius žmones, ir aš taip darau, tik tyliai, savyje. Kas iš meilės, kai  ja nesidalini. Taip dažniausiai po kelių savaičių pasimiršta visi sutiktieji. Nebegaliu prisiminti dėl ko jais taip žavėjausi, negaliu prisiminti veidų. Gal jų niekada ir nematydavau, neįsižiūrėdavau. Anonimai su mano gyvenimo detalėmis, pilnas pasaulis sudaužytų mozaikos gabalėlių, kuriuos kartais atpažįstu, nes jie ir mano gabalėliai, mano svajonės ir tušti buteliai.
 Kartą, kai man buvo penkiolika, nusipirkau cigarečių. Nieko nebuvo namuose ir aš jas labai išdidžiai rūkiau tiesiog savo kambaryje. Buvau gerokai apsvaigusi nuo gyvenimo ir bet koks mano poelgis man pačiai atrodė nesunkiai pateisinimas. Jei iš praeities iškirptum kai kuriuos mano gyvenimo intarpus, galėtum juos rodyti šiuolaikiniams paaugliams. Tai būtų pavyzdys kaip nereikia gyventi, kaip nereikia trankytis su atsitiktiniais ir menkais pažįstamais žmonėmis, kad vėliau iš gėdos pamirštum kelią  į savo namus ir nebenorėtum į juos sugrįžti. Nes lauktum bausmės, o jos nebūtų. Ir tai taptų pati baisiausia bausmė - kai tau leidžia klysti ir pačiai rinktis kas gerai.Kas tos atsitiktinės frazės ar buki, nieko neduodantys pasidraskymai, jei jau būni įsisukęs į tavęs niekaip nepaleidžiantį ratą. Vėliau tik tampi savo praeities įkaitu ir gyveni su vaiduokliais tų žmonių, kuriuos vis dar norėtum apkabinti, bet jų jau nebėra.
Vis tik kartą nesusilaikiau. Sėdėjau autobuso gale, o priešais mane sėdėjo žavus vaikinas. Nežinau iš ko nusprendžiau, kad jis žavus. Man patiko jo gabalėlis profilio, ausys ir oda, kurią vis norėjosi paliesti. Visą kelią svarsčiau ką jam padaryti. Norėjau užkalbinti, bet dažniausiai tokiais atvejais mintyse prisikuriu krūvą būsimų dialogų ir visų jų išsigąstu. Žinau, kad realybėje jie man nepaklustų. Žinau, nors tu ką. Dėl to ir negalėčiau būti prekybos agentė, kuri vaikščiotų po namus ir siūlytų nusipirkti kokius nors nuostabius peilius ar maisto papildų. Per ilgai užsistovėčiau prie durų prieš nuspausdama skambutį. Būčiau visai neproduktyvi. Šiaip ar taip sugalvojau ką padaryti su tuo vaikinu. Nuo galvos nuplėšiau jo kepurę. Taip, nuplėšiau - įsakmiai, spontaniškai, gal net kiek grubiai. Jis išsigandęs rankomis griebėsi už galvos. Aš irgi išsigandau. Jis atsisuko. Aš jam grąžindama kepurę ištariau: Tik norėjau pasižiūrėti kaip reaguosi. Šis nieko man neatsakė, tik nusisuko. Taip ir likau visą likusį kelią viena, nežinodama kur dėtis, kad tik nepradėčiau garsiai isteriškai kvatotis. Ir dabar nežinau kodėl taip pasielgiau. Man tiesiog reikėjo padaryti ką nors tokio, ko šiaip įprastame gyvenime žmonės nedaro.
***
Neatrašyti laiškai laukia savo valandos, prisiminimai bėgioja kūno lopiniais, vis budriai laksto žvilgsnis, laukdamas - gal šįkart akmenukas į tavo langą nebus atsitiktinis. O tai, kad kartais netelpi savyje gali rodyti, kad vis dar augi ir lauki, kol išmoksi nupiešti tai, ką išties jauti ir matai, bet niekaip nemoki papasakoti...