Grįžtu namo be baimės. Mielas skustagalvis pasakoja apie  rotveilerį, piktas bobutes, kurios nepatingi  pro daugiabučių langus iškišti neprofesionaliai nudažytų savo galvų ir paburnoti dėl visų pasaulio nelaimių. Dar papasakoja apie suvažinėtą balandį, kurį reikėjo kur nors nunešti, kad negąsdintų vaikų. Vėliau palinki geros nakties ir perspėja, kad šaukčiausi pagalbos, jei kas nors užpultų. Nuleidžiu tai juokais.
Gero linkintys žmonės sako, kad negalima vaikščioti naktimis. Aš jų neklausau, dėl to visuomet vengiu pasakoti apie naktinius žygius. Kartais jie tokie trumpi. Pereinu per gatvę. Sugrįžtu atgal, blaškausi penkiolikos metrų spinduliu ir susierzinusi grįžtu namo. Dabar mano laukas - vėsuma apsigobęs balkonas. Jame taip nyku, bet ir aš jau nebe tokia drąsi, kad galėčiau visą naktį praklajoti garažų labirintuose ir man nepažįstamų medžių paūksmėse.

Namai  pasitinka  abejingai. Uoslė užliejama dulksvu alkoholio kvapu. Tai vis nuo sandėliuko. Namuose nėra oficialių alkoholikų, bet butelių kiekis kaskart pastebimai didėja. Kartais išsigandusi žiūrinėju jų etiketes - skaičiuoju kiek čia guli manųjų trofėjų.
Išglostau kelias dienas nemyluotą katiną. Dabar jis mano draugas ir murkia ne tik iš alkio, bet ir iš malonumo. Pasirodo, po apsidraskymų draugystė sukuriama tik švelnumu.
Kambarys buvo beveik tvarkingas. Grįžau - vėl šiukšlynas. Tvarkausi. Vieną daiktą pernešu į kitą vietą. Ir taip - nesibaigiantis ratas, amžinybė.
Vėliau ateina draugas, kuris tiek ilgai prašėsi būti aprašomas. Niekada nebaigiau savo rašliavų apie jį. Kai manau, kad jau išlukštenau, iš stalčiaus jis ištraukia ką nors naujo, nepažinto ir nebyliai taria : ,, Še, lukštenk mane toliau". Aš truputį jį myliu. Tiek, kad kaskart užtektų stiprybės suvalgyti jo žodžių kartumą. Jis mane visuomet paguodžia, bet lygiai taip pat nesivaržo kalbėdamas tiesą. Man belieka su juo elgtis lygiai taip pat.
    Nepamenu, kada paskutinį kartą jį mačiau. Bet tik vėl iš naujo išvydusi žvaigždėtas akis, supratau, kad tai buvo seniai. Tada jis man sakė ,, Laikykis". Mūsų trumpi pabuvimai ir ilgalaikiai išsiskyrimai mane panardina į saugumo iliuziją. Kiekvieną kartą turime per mažai laiko, kad spėtume vienas kitam atsibosti.
Atėjęs draugas man vėl  pasakoja apie savo svajones. Mandagiai klausausi. Mintinai žinau jo svajones. Turbūt geriau už jį patį. Dėl to, kad šis visuomet apsistoja ties savo paskutine, o aš prisimenu visas.Taip kaskart numezgame po naują voratinklį, užtvirtindami jį mažyčiais atminties mazgeliais.Niekuomet nepabosta  klausytis. Gal dėl to, kad taip retai girdžiu.
Džiaugiuosi jo balso tembru ir neblėstančia šypsena. Gali būti, kad jis šypsosi tik dėl to, kad įsidėjo naujus lęšius ir viską puikiai mato. Retkarčiais bežiūrėdama į tą šypseną, pradedu pykti, nes prisimenu , kad jis nemėgsta tokių kaip aš  - aukštesnių, rudaakių. Kartą pasakė, kad jei būčiau žemesnė, įsidėčiau kitos spalvos lęšius  ir nusidažyčiau plaukus raudonai, jis su manimi draugautų. Tą akimirką jo nekenčiau. Norėjau pasakyti, kad jei tokia būčiau, išvis į jį nežiūrėčiau. Nepasakiau, nutylėjau. Neapgalvoti žodžiai greitai skaudina.
Užsimerkiu ir vos vos pirštų galiukais paliečiu jo ranką. Man baisu, nenoriu išblaškyti jo susikaupimo. Į save traukiu gaivią kvepalų dulksną, o atmerkusi akis pamatau jo liūdną žvilgsnį. Kartais nieko kito nebelieka kaip tik nagais įsikabinti į draugo odą ir išverkti jam visą neviltį.