Vakar vieno pokalbio metu pajutau nesaugumą ir norą slėptis. Negaliu jaustis labai gerai, kai žinau, kad yra žmogus, kuris prisimena, kaip atrodydama prieš dvi savaites įsėdau į automobilį, kurio savininko greičiausiai jau nė neprisimenu. Ir girdėti ,,Taip, kai grįžai, supratau, kad ten buvai tu. Lygiai ta pati šukuosena, ta pati suknelė iki kelių. Iki kelių. Tikrai tu." Nedrįsau klausti kiek apie mane dar žino, bet nesako. ,, Ar tu turi vaikiną?" ,, Na, juk pirma klausei ar man kas nors patinka. Sakiau, kad ne. Taip kaip galiu turėti vaikiną?" ,,Na, tai vis tiek klausiu, ar turi?" ,,Neturiu, tikrai ne" ,,Galiu užduoti klausimą?" ,,Na?" ,,Ar galiu užduoti klausimą?" ,,Juk sakiau, kad gali" ,,Ar galiu tave pabučiuoti?" ,, Nežinau... Būtų labai keista" ,,Dėl ko?" ,,Na, tiesiog..." Jo šiluma pasklinda ant manųjų lūpų. Taip švelnu, bet aš per mažai išgėrusi, kad nesupračiau ką darau ir man norisi jį stabdyti, bet nepajėgiu. Vis tikiuosi, kad mūsų nepastebės jo geriausias draugas, kurį ankščiau begalę kartų buvau mačiusi nuotraukose ir niekada nemaniau, kad pamatysiu gyvai. Galvoju apie tai, kuo užsiimu ir kad negaliu to nutraukti, nes esu per silpna ir kad mane bučiuoja žmogus, kuris visgi yra nepalyginamai geresnis už mane. Nežinau kaip jam tai pasakyti, į akis irgi per sunku žiūrėti. Jos tokios rudos ir nieko nesako. Viskas taip ir prasideda, nuo klausimo ,,Ar galiu paklausti?" . O kitą dieną to žmogaus nebeįmanoma sutikti net ir virtuvėje. Na kas čia per niekai, po velnių. Man vėsu ir noriu kalno vilnonių kojinių.
