Kai man buvo septyniolika ir vos daugiau

      Turbūt jau rytas. Kieme girdžiu automobilio ūžesį. Išlendu laukan. Tai tu. Negaliu pakęsti, kai leidi sau atvažiuoti  be jokio išankstinio perspėjimo. Ir ką tu sau manai?
      Žiūri į mane, bet akyse nieko naujo nematau - tik klausimus ir gašlumą. Veidas išpurtęs nuo pragertos nakties. Prieini ir paduodi kibirėlį šviežio medaus. Kai dabar pagalvoju, tai, man rodos, iš šio gesto supratau, kad tu nesi blogas žmogus. Ankščiau vis kažkaip abejodavau. Galbūt dėl to, kad per dažnai atsiprašinėdavai. Arba dėl to, kad visiems mano artimiausiems draugams pasakei, jog išdulkinai mane, nors pats žinojai, kad tai ne tiesa. Abu žinojome.
      Nespėjusi paimti to kibirėlio aš kaip įmanydama tave aprėkiu, grūdu į automobilį ir liepiu važiuoti namo. Esu baisiai pikta ir nervinga. Jokiu būdu negaliu leisti tėvui pamatyti mūsų kartu. Nors jis turbūt jau nujautė. Tik mano pasiteisinimai ir pabėgimai buvo pernelyg trumpi, kad išeitų prisikabinti. Išvis, jis tik vieną kartą, kai man buvo penkiolika, pasakė, kad žino ką aš esu įsimylėjusi. Iš rankų iškrito puodelis, mane apėmė klaiki isterija. Jaučiausia taip, tarsi turėčiau pasiteisinti. Paskui daugiau niekada jam nebesiteisinau. Dėl nieko.
     Tu išvažiavai, tačiau irzulys nepraėjo. Žinojau, kad galbūt net tą patį vakarą pakibsiu tau ant kaklo. Niekaip negalėjau suprasti ką su manimi padarei, kad negalėjau atsakyti. Vis svarstau. Galbūt man trūko švelnumo. Buvau kaip audros nulaužta šaka, man gyvybiškai reikėjo, kad kas nors įskiepytų bent šiek tiek gyvybės. Tu šiaip mėgai jaunas merginas. Ir dar abu mėgome skaityti.
Šalia mūsų bendrų pažįstamų ir toliau vaidindavau, kad tavęs nemėgstu. Jei rimtai, dažniausiai tu išties būdavai nepakenčiamas. Nekalbu apie tuos atvejus, kai pasirodydavai ne laiku ir ne vietoje.
       Mano ilgesys tau būdavo grynai fizinis. Ilgėjausi tik kvapo ir odos, o slapčia bodėjausi, kad, mano supratimu, nieko prasmingo neveiki gyvenime. Kažkada, kai susirgau, nuėjau pas tavo mamą atleidimo. Ji kažką vis pasakojo apie tave, o man vis norėjosi nusukti kalbą, kuo greičiau bėgti namo. Atrodė, kad ir ji viską žino.
          Kartą grįžome pas tave į namus. Buvo ankšta, o visur mėtėsi pernelyg daug žvejybinių reikmenų. Lova buvo minkšta, o patalynė švari ir kvepianti naktimi, tačiau aš nuoširdžiai apžiūrinėjau kiekvieną besimėtančią knygą. Tu vis nerimai, man buvo ne motais. Tik vis pagalvodavau, kiek moterų čia esi parsivedęs. Kai užmigai, tyliai išsliūkinau iš namų ir iš tavo pasaulio. Buvo pilnatis. Ėjau apsupta mėnesienos, šešėliai nuo medžių krito ant manęs ir aš suvokiau, kad niekur kitur nebūna tokių naktų kaip čia...Tuo metu galvojau, kad tai jau paskutinis kartas, kada tave bučiavau...

 //Visos revoliucinės vasaros lieka neužmirštamos ir svaigios. Ir kvepia jos visai kitaip nei kiti metų laikai - naktine vėsuma, laužo dūmais, alkoholio tvaiku, uždraustais bučiniais.
Ir visi suklupimai, klaidos vasarą nekelia tokios baimės. Šiluma pavogia baimę ir atsakomybę. Žmogus patiria akistatą su savimi pačiu. Kiekvieną akimirką. Kai brenda nežinomais Dubysos slėniais ir ieško kelio namo. Kai nedrąsiai nusimeta rūbus ir atsargiai liečia šalia esančio žmogaus odą. Kai supranta, kad tą akimirką nieko nesigaili ir nieko daugiau nenori kaip tik panirti į tą odą, paskęsti joje. Niekas šiaip sau nepardavinėja savo sielos. Visi tikisi didelių palūkanų.// (2011m. spalis)

Lakoniškai išpažinti klaidas

Paskutinį sykį paverčiu save paukščiu be balso ir žmogumi be pasirinkimo. Tik stebiu kaip vangiai eina mano vasara, visas mano gyvenimas ir kokia aš abejinga jam esu. Dar ne laikas įstoti į vidurį dainos. Jaučiuosi nublokšta į krantą ir kai girta šlitinėju senamiesčio gatvėmis ar kaip ta eksperimentinė pelė Aldžeronas daužau galvą į sieną, nesuvokiu kas su manimi blogai. Gal tik dėl to, kad lygiai taip pat nesugebu įvardinti ir nieko gero. Manęs kaip žmogaus nekeičia nei nukirpti plaukai, nei pakeista kasdienybė, nei kažkam išplepėtos paslaptys, kurios tokios bevertės, kad net nėra ko saugoti. Tačiau, be kita ko, savo vertės neturėjimu jos gali man sugriauti ir taip nepastovius gyvenimo pamatus...
Labai norėčiau būti tiesiog geru žmogumi. Nei daugiau, nei mažiau. Bet išties ką tai reiškia, jei ištisai dėl kiekvienos smulkmenos jaučiuosi nešvari ir susiteršusi.Vis jaučiuosi kažko neužbaigusi, nepasakiusi, neišjautusi. Man į delnus priberia meilės, o aš abejingai ją ištaškau. Likimas pakiša galimybę savyje pasėti daugiau gėrio, bet man užauga tik bazilikai. O verbos nubrozdina tik kelius, ne širdį...

 Mane sujaudina kitų likimai, tik ne mano. Kartais atrodo, kad sistemingai griaučiau savo trumpalaikius pakilimus. Esu priklausoma nuo savo paties dugno ir jo keliamo svaigulio. Greičiausiai dėl to niekada ir nesijaučiu pakankamai švari ar teisi. Dėl to kabinuosi tų, kurie mažiau už mane savanaudiški, Tik jie mane gali ištempti į šviesą ir priversti keltis,
Vakar buvau keistoje transo būsenoje. Išbudau nuo per ilgo miegojimo, pro miglą pažvelgiau į savo nutirpusią ranką ir kažkaip nesmagiai, bet su nuostaba suvokiau, jog tai tik kažkoks organinis darinys, kuriam galų gale ateis metas sunykti. Kad žmoguje viskas pūna arba eina link puvimo ir vienintelis dalykas, kuris laikinai gali nuo to sustabdyti  - tai tik švari sąžinė. Bet ar manoji tokia? Mane kartais pykina mano vaikystės prisiminimai. Dabar jų negaliu suvaldyti, o tada negalėjau nieko pakeisti, nes buvau per maža ir nieko nesupratau. Dabar kartais tenka net užsimerkti, užspausti galvą ir pasislėpti, kad tik nuo jų pabėgčiau. Norėčiau būti be jų, kita vertus, greičiausiai esu jų kūrinys ir nieko čia nepadarysi. Kiekvienas turi gyventi su savo beprotybe.
Kita vertus, kad ir kokių demonų kartais esu valdoma, kad ir kokia niūri būnu, vis tik esu laimingiausia per visą savo  turėtą gyvenimą(kad ir kaip tai banaliai skambėtų, lyg iš filmų), nes žinau, kad šalia manęs yra žmogus, kuris man leidžia eiti gerokai teisingesniu keliu nei kad kada nors ankščiau ėjau...