Klausau Eminemo ir prisimenu kaip kadaise, daugiau nei prieš dešimt metų(sunku patikėti, kad laikas jau ir mano gyvenime tampa skaičiuojamas dešimtmečiais) pusseserė kolekcionavo įvairias iškarpas su šio atlikėjo atvaizdu, o paaugliškuose žurnaluose rastus plakatus klijavo ant durų. Nežinau ar ji bent žinojo kaip skamba Eminemo balsas. Aš pati žinojau tik vieną vienintelę jo dainos ištrauką, bet dabar negalėčiau pasakyti kas tai per kūrinys. Tai tokie santykiai su repu mane siejo vaikystėje. Šiandien pusseserė man rašo kaip įsigijo naują šaldytuvą, o aš prieš miegą svarstau apie tokius dalykus kaip parašyti normalų magistrinį darbą apie hiphopą, repą, filmus. Net keista, kaip vieno žmogaus netikri pomėgiai pavirsto kito tikrais, bet irgi gana abejotinais. Išties, nežinau ką darysiu, tik svarstau, o labiausiai norėčiau trumpam užsimerkti. Kad nereiktų sukti galvos ką grįžusi veiksiu ir kokiais būdais bandysiu siekti to ko noriu, nes kol kas jaučiuosi daugiausia patirties turinti žmonėms nereikalingų prekių siūlyme bei gintarinių papuošalų kūdikiams ir šuniukams pakavime. Ir kas, po velnių, su manimi negerai, kad nesugebu suderinti linksnių, galūnių ir apskritai parašyti trumpučių gražučių sakinukų? Norisi vemti kažkokiais šlykščiais paviršutiniškais dialogais arba šlykščiai užginčyti bet kurį man palankų žmogų, kuris, ačiū dievui, užsinorėjo su manimi leistis į dialogą apie ką nors - silkes, šunis, kates, lašinius, Hju Grantą, purvinas vonios plyteles, amerikiečius ir australus, niekaip neįveikiamus vartus.
Ha, tiesa apie vartus. Tikiuosi, kas nors įsivaizduos kaip visa tai atrodė ir smagiai pasijuoks. Pamenu, kažkada buvau įsimylėjusi, o gal tik susižavėjusi tokiu gana šviesaus gymio, mėlynų akių ir raumeningo kūno vaikinu, kuris buvo labai mielas, švelnus ir apskritai jau kažkada aprašytas ankstesniuose įrašuose. Kartą išvažiavo jis į Ameriką ir ta proga rašė blog'ą visiems savo artimiesiems ir draugams, žodžiu, visiems interesantams. Žinoma, buvau viena iš jų. Tikrinau ką jis ten parašo, nors rašė taip pat kaip ir kalbėjo- gana šykščiai, lakoniškai ir taupiai. Daugiausia kalbėjo apie viešbučius, apie pakelėje aplankytus objektus, retkarčiais paminėdavo, kad jam užaugo barzda. Man, žinoma, kiekviena naujiena buvo tarsi gurkšnis oro, nors dabar, kai pagalvoju, suprantu, kad aš jo net nebelaukiau, nes aiškiai žinojau, kad tarp mūsų nieko negali įvykti. O negalėjo įvykti dėl kelių priežasčių - pirma, jis visiškai neįpratęs prie artumo ir aš jį išgąsdinau, antra, aš ne jo skonio apskritai, trečia, jis ieškojo tik laikinų santykių. Tiesą sakant, priežasčių gali būti daugybė, bet geriausia yra tai, kad visi su juo susiję prisiminimai man yra pati gražiausia ir maloniausia nuoskauda per visą gyvenimą.
Taigi, vartai. Aš gal ir ne mano buvęs simpatija, kuris išvykęs svetur rašė specialų blog'ą, tačiau vartų istorija pasidalinti privalau. Susiruošiu penktadienį eiti į techno vakarėlį. Apsirengiu taip šiaip sau, pasiimu pinigų, išgeriu pusę butelio vyno, pažiūrim su Edita blogiausius ir geriausius Amerikos talentus, tuomet ji mane gražiai išlydi ir aš išeinu. Pasiekiu vartus, jie užrakinti, bet ne bėda, nes mus priėmusi tarpininkė teigė, jog ateiti ir išeiti iš kiemo pro vartus yra labai lengva - tereikia kortelės. Išsitraukiu kortelę, visur, kur tik įmanoma bandau ją prikišti,tačiau niekas neįvyksta. Vartai užrakinti, linksmi žmonės eina pro šalį ir manęs neužjaučia. Tada nusileidžia Edita ir bando man padėti ištrūkti, tačiau veltui. Siūlo kortelę įkišti tarp vartų, tačiau laukto rezultato vis tiek nėra. Išsimurzinu striukę, beviltiška. Editai šalta, ji grįžta atgal, o aš pasiryžtu ir į miesto centrą patenku per mūsų kieme esančios kavinės atsarginį, o greičiau jau "sandėlinį" išėjimą. Tą vakarą taip ir nesužinau kaip išeiti iš mūsų kiemo.
Nuo sekmadienio tapome Hju Granto gerbėjomis, todėl nusprendėme peržiūrėti "Notting Hill'ą", tačiau tam reikėjo dar vieno pelėsinio sūrio gabalėlio, čilietiško pusiau saldaus vyno butelio ir kuklios ledų porcijos. Laimingos, ir užmiršusios laiptus, nusileidžiame liftu ir pamatome didįjį siaubą - užrakintus vartus. Abi traukiame savo korteles ir pradedame skenuoti nematomas mikroschemas. Vartai, žinoma, neatsidaro, nepadeda nei apgailestavimai, nei filosofiniai pasvarstymai apie tai, kas išvis tokius dalykus kaip vartai sugalvoja.
Tada išgirstame, kad kažkas išeina pro vienas iš daugelio mūsų kieme esančias duris ir ilgai negalvojusios nueiname pažiūrėti, galbūt galėsime sužinoti išėjimo paslaptį. Švelnių bruožų vaikinas rūko ir ramiai mums paaiškina, jog dešinėje pusėje yra toks baltas mygtukas, kurį reikia tiesiog paspausti ir mes išeisime. Dar palinki mums sėkmės. Ir mums tikrai pasiseka. Nežinau ar ši istorija turi moralą, galbūt ir turi - kartais reikia išdrįsti paspausti baltą mygtuką, net jei ir nežinai kokia jo paskirtis.
