šitas pavadinimo nevertas

Skaitau knygą apie sielos nemirtingumą, bet Aurelijus Augustinas kol kas pasakoja vien tik apie geometrinių figūrų linijų lygybę. Nesuprantu, jis rimtai, ar šaiposi. Gal tikrina mano kantrybę. Velniop, visą vakarą troškau išeiti iš namų.
Užverčiu knygą ir ieškau batų. Vargais negalais į juos sugrūdu kojas. Gal jos padidėjo, nors ir sunku tuo patikėti. Greičiausiai vilnonės kojinės kaltos. Arba aš pati, kad nerandu geresnio ir šiltesnio apavo.
Pasiimu kelias smulkias monetas, išjungiu muziką. Namai akimirkai nuščiūva, trumpam stabteliu ir įsiklausau - vonioje kapsi vanduo. Greičiausiai dar koks voras atsargiai ropinėja savo tinkluose. Negaliu žinoti, ką jis veikia laisvalaikiu, paprastai specialiai neieškau vorų.
Neišjungiu šviesos, nors žinau, kad sugrįžusi bijosiu užeiti į kambarį ir būsiu kamuojama minties, kad jame kažkas lankėsi nepaisant  to, kad namai šiandien tušti ir išsikvėpę. Tai neleidžia man pasijusti ramesnei, žinau- šalia manęs kažkas yra , ko aš negaliu paliesti.
Nusileidžiu liftu, nors dar prieš kelias savaites žadėjau ropoti laiptais. Kaskart atidedu kitam kartui - visai kaip žadintuvą. Esu žmogysta su nuolat įjungtu snausti režimu.

Mano pakeleiviai - skubrūs snaigių kąsniai ant veido ir plaukų. Sutinku berniuką ir jo šunį - smalsų, vikrų, dar nenuviltą žmogiškumo. Susimąstau kodėl tokiu metu berniukas vaikšto vienas. Kur jo tėvai, kad leidžia šitaip sūnui bastytis. Ak, kokia aš pamokslų sakytoja - sutinku vaiką su šunimi ir baisiuosi tėvų neatsakomybe, o fakto, kad prieš kokią savaitę mačiau klaidžiojantį aštuonmetį (daugiau metų jam neduočiau) tarp krūvos apsirūkiusių reperių, nesureikšminu. Per save iš dalies galiu pažinti dalį visuomenės - nematau išties svarbių ir kartais net problematiškų dalykų. Tai gal ir kiti nemato. Laisvalaikiu paslapčia skaitau visokių olia lia subinyčių gyvenimo peripetijas, desertui peržvelgiu šiuolaikinių barbių išvaizdą. Ir ką jūs manote, žaviai jos atrodo, išties žaviai. Aš tokių neturėjau. Kita vertus savo blondinių plaukus dažydavau močiutės rožių žiedlapių esencija ir gervuogėmis. Paskui išaugau ir tas lėles atidaviau mergaitėms, kurios per pusvalandį nurovė joms galvas. Dėl to kitame gyvenime nenorėčiau būti barbe. Ir taip sklando gandai, kad jos tuščiagalvės, o dar, neduok dieve, kas nors galvą nuplėštų.
Tokie baisūs minčių šuoliai visai nedovanoti, bet apart jų  išvis neturiu ko pasidovanoti. Na, taip, galiu nusipirkti kokį obuolį ar paveikslėlį su tortu, gal dar dviem dydžiais per mažą sijoną, bet parodykit man vietą, kur galėčiau įsigyti šuolių. Ne, ne parašiutu - minties šuolių. Taigi... Girdžiu kaip gūžčiojate pečiais, gūžčioju ir aš.
Kramtau obuolį ir dievaži, prisiekiu, matau ant jo pasiliekančias kraujo dėmeles. Prisiekiu, didesnė tikimybė, kad greitąją išsikviesčiau dėl kraujuojančių dantenų, nei dėl infarkto. Kodėl? Akivaizdu, antruoju variantu to sugebėti nelabai sugebėčiau, o ir galvočiau, kad mane aplankė dar vienas minčių šuolis...
Labanakt visiems tiems, kurių sapnus išvogiu.
Nepykite.
Vis tiek nieko gero nesapnuotumėte.
Kol kas - tik košmarai.
Bet visgi, jeigu pasitaikys pikantiškų detalių, sužinosite.

kas mano galvoje, kai pas tave trumpam.

Tavo kambarys verčia užsimiršti. Čia būdama nebejaučiu sniego trupinių už apykaklės. Galiu neskubėdama dėlioti žingsnius atsilupusio tinko begalybėje. Tavo namuose gyvena išdžiuvusios Kalėdos ir neplautų indų piramidės. Vienas langas džiaugiasi sulopyta užuolaida, kitas nuogas, visai kaip ir pas mane.
Džiaugiuosi galėdama prisiliesti prie dulkėtų plokštelių. Tu giri mane, kad pradėjau jų klausyti ir pasakoji apie acid punk. Veikiai pasineriu į tavo žodžius ir atsiduriu septintajame dešimtmetyje, gal vėlesniame laikotarpyje, kas ten žino - juk visi kūrė truputį apsinešę ir atitrūkę nuo realybės.
 Sėdžiu drėgme atsiduodančiame garaže ir klausau derinamos gitaros sąskambių - sumišusių, ne visai tikslių. Kažkur netoliese priešais mane sėdi mergina. Jos lūpos paryškintos purpuriniu lūpdažiu ir aš niekaip nesugebu atitraukti akių nuo jų - taip pretenzingai sučiauptų lūpų dar niekad nemačiau. Nagų lakas atsilupęs, o ir pačios drabužiai labiau drapanos nei jauki mezginių gūžta. Ant kaulėtų pirštų nugulę tik jai vienai suprantami tatuiruočių raizginiai.

 Iš kišenės išsitraukiu šaukštelį ir nagų laką. Vangiai pakylu ir keliauju link tos merginos. Prisėdu šalia, neklausiu nei jos vardo, nei ką ji čia veikia. Nežinau ar ji pati tai žino. Atsuku lako buteliuką ir švelniai paimu jos ranką. Paglostau, o tada priglaudžiu prie veido - nuo jos riešų atvilnija vanilinio tabako dulksna.
Ji ištraukia savo delną. Ima kuistis kuprinėje. Randa tabako ir žiupsnelį jo išberia man į delnus. Tada po truputį ima ir užpildo suktinės vakuumą. Likusius kelis trupinėlius godžiai nulaižo. Jos liežuvis kaip katės. Gelia.
Ji giliai įtraukia ir atlošia galvą. Garažo drėgmė užsipildo salsvu rūku.
Lakuoju jai nagus, o ši man pučia dūmus į kaklą.
 Į kaklą,ten, kur nebūna sniego trupinėlių, kai esu pas Tave.

tik trupiniai minčių

 ***
Ragauju Tavo išvėsusį dantų skonį. Sakyčiau, per naktį prisnigo už lūpų. Pusnys, vien tik pusnys liežuvių erzelynėje. Ir stringančios melodijos. Galėčiau jas sustabdyti, bet erzinu - lai groja tik mane vieną užliūliuojančios dainos. Gal kada pamėgsi jas, galbūt.

***
Šiąnakt sapnavau, kad pasibaigė aliejus. Tavęs ten nebuvo. Dar ryte kažkam pasakojau, kad nesapnuoju artimųjų, pažįstamų, šeimos. Gal nenoriu jų tampytis po savo naktines klajones. O kam? Ten kartais būna taip pavojinga ir baisu. Geriau į kelionę pasiimti nepažįstamus, vos kartą sutiktus pakeleivius. Dėl jų mažiau baugu. Jie tarsi skara žvarbų vakarą prie laužo - gali bet kada nusimesti, sulankstyti ir po kiek laiko išsitraukti kaip naują. Su artimaisiais taip negalima - jie pagavūs mūsų žodžiams, prisilietimams, reakcijoms, pažadams ir viskam ką tik galima padaryti su žmogumi. Kartais niekam nenoriu būti artima. Bijau užgauti.

 ***
Žodžiai kaip vinys. Vėliau juos gali ištraukti, atsiimti, išlupti, bet neužlopysi skylių, o ir vinies, kaip žodžio neištiesinsi - jis visą laiką liks kreivas, nepatikimas, keliantis abejonių. Kartais geriau paglostyti nei šnibždėti.
Surinkinėju žmonių istorijas ir tyliai gyvenu svetimųjų gyvenimus. Galėčiau, nuo pirmo pasitaikiusio kūno nurinkčiau visus apgamus. Pagauta ekstazės apsipilčiau jais it konfeti ir tikėčiausi, kad bent vienas prilips ir taps mano dalimi. Apgamų maniakė. Vakarais prieš miegą kiekvienam vertėtų galvoti apie apgamus. Pasaulis taptų ramesnis.

 ***
Kaip būna taip ramu, kad nieko nesinori, belieka užsidegti žvakes ir iš įvairiausių pakampių susirankioti maisto likučius, nueiti prie veidrodžio godžiai nusilaižyti šokoladu ištepliotas lūpas. Kartais taip ilgai žiūriu į veidrodį, į savo nieko nesakančias akis, kad užmirštu kas tokia esu. Prarandu savo tapatybę ir vardą. Ir man visai patinka tokiai būti - be istorijos. Būti niekuo.

***
Žiūrėk į mane ir žavėkis. Ko man daugiau bereikia. Tarpupirščiais nuvilnija šiluma, o kažkur klajoja mano violetinės akys...

,,Man nėra bjaurių žmonių, yra tie, kuriuos aš suprantu. " - D.

  Išeinu iš fotomenininkų sąjungos ir vargais negalais bandau užverti duris. Nė velnio.  Jos neužsidaro. Jei norėčiau uždaryti, turėčiau stipriai spirti koja. Tuomet užsitrenktų. Negalima taip, viduje pasiliko simpatiška blondinė ir jos neįsimintinų veido bruožų kolegė. Jos dar jaunos, gal ką nors ateityje nufotografuos, gal turi vaikų ir vakare jiems privalo paruošti vakarienę. Gal svajonių turi. Aš nežinau. Palieku ramybėje tas duris  Įsibraunu į vidinį kiemą. Randu ramų kampelį su pilna nuorūkų bei cigarečių pakelių šiukšliadėže. ,, Kaip tik man," - pagalvoju besiknisdama po menkniekiais užverstą rankinę. Išsitraukiu draugės padovanotą, o galbūt greičiau atiduotą rožinės spalvos žiebtuvėlį. Prisidegu cigaretę. Išpučiu dūmus. Apsižvalgau. Ramu. Kažkur neskubėdamos žingsniuoja išsipusčiusios damutės, vietomis girdisi iš mokyklos pasprukusių paauglių riksmai. Šalia manęs, ant laiptelių, tarsi  praeitų laikų antkapis stovi tuščias ,,Vorutos" vyno butelis. Sakytum, koks praeivis specialiai būtų padėjęs jį čia ir užminęs mįslę - ,, Spėk, kas šiąnakt girtuokliavo prie šių durų?''. Vieną akimirką noriu jį užkalbinti, gal  maždaug ,,Ė, sveikas, drauge.". Gal vėliau būčiau papasakojusi apie tai kaip mėgstu jo skonį - svaigų, lengvai rūgštų, per visą gomurį pasklindantį. Bet gi laiku susizgrimbu. Nesveika dienos metu kalbėti su vyno buteliais. Dar kas pastebės.

          Žiūriu į tą butelį ir prisimenu jį. Žmogiškąjį meno trofėjų, kuris mane užkėlė ant dvylikaaukščio namo stogo ir parodė pasaulį, kurio visą laiką ieškojau, bet nežinojau esant. Žmogų, kurio primityvokas, tad man suprantamas ,,hahahaha" juokas užgula nusnigtus šaligatvius, aklinai užtrauktų užuolaidų tekstūrą ir apdulkėjusias iš visokių senių supirktas vaizdajuostes.
           Mintyse sugrįžtu į akimirką -  sėdžiu virtuvėje ant palangės. Nuo lietaus išbrinkęs senamiesčio grindinys tingiai laikosi prieš nežinia kur žingsniuojančių praeivių svorį. Laukiu tavęs, nors nežinau kur tiksliai esi išėjęs. Vis tiek grįši. Nors čia ir ne tavo namai. Ir šitos sienos, ir baldai, ir knygos, ir paveikslai, ir plokštelės irgi kažkieno kito. Ir aš  tik šešėlis vieną ankstų rytą..
*****
Cukrinis kvaitulys ant liežuvio galo
tu - mano išblėsęs lsd
tirpini laiką, gal jo niekada ir nebuvo
dar vieną dozę - tik užsimerk
tamsa ten laukia ir įdubom pilasi naktys
daug ar mažai - nuo ten kur skaičiuoji
prisiminimai kaip dėmės  išdžius
dar ir dar kartą įrėžti save 
štai toks tas skrydis -
amžinybė pramerkus akis

sekmadieniniai potėpiai

Pažadinu save nuo pilkų lubų svaigulio ir apgraibomis ieškau įkyriai skambančio telefono. Taip, taip, girdžiu tave. Gyvenu gerai ir nežinau kada grįšiu namo. Ne, ne, kelio nepamiršau. Kita vertus, jei autobusai nevažiuotų, dar turėčiau gerokai pasukti galvą, kad atsekčiau tikruosius maršrutus.
Sakai, kad su manimi neįmanoma susišnekėti, bet aš ir vėl nesuprantu ką tu kalbi. Kodėl kiekvienas žodis iš tavo lūpų skamba kaip duslus akmens pokštelėjimas į vandenį. Gal gali pakelti balsą ir imti rėkti? Kad išgirsčiau tave. Mėgstu kai ant manęs rėkia. Tuomet jaučiuosi tokia gyva ir noriu gintis. Visais kitais atvejais iki pat pavakarių miegu savo košmaruose.

Žinai,  - sakau tau - sapnuose negalima kalbėti. Beveik galiu pajausti kaip tolumoje už visų telefono tinklų raizginių užsimerkia tavo akys. Tuomet tu prapliumpi kvatotis. Velniop, - nusiramini ir susikaupi - papasakok dėl ko negalima.
Ir pradedu. Padedu telefoną į šalį. Ir vėl užmerkiu akis.
Bėda ta, kad niekuomet nežinau kur baigiasi mano sapnai.