Norėčiau, kad dabar kas nors trenktų skaudų antausį. Kad pabusčiau iš sapno, kuris mane užgulęs it tiršta migla. Blaškausi, muistausi, griebiuosi už galvos, retkarčiais net sustaugiu kaip šuo, bet niekaip nesugebu nusipurtyti jo svorio ir visa apimančios graužaties...  Graužia ne tik nuo slogos paraudusią nosį, ne tik suskirdusias lūpas ar užtinusias akis, bet ir širdį. Iš vidaus protarpiais veržiasi pliūpsniai raudos, kurią pertraukia padriki bandymai sugaudyti aplink esantį orą. Pavargusiu veidu išglostau troleibuso stiklą. Slapta viliuosi, kad jo vėsa išgers mano perdegusį lūpų raudonį ir akis badančius prisiminimus..
   Bet nieko nevyksta. Visos dienos vienodos, kaip iki šiol buvusios - tik gerokai tuštesnės.  Rodos, nustojus šypsotis, pasaulis sustingo, susivyniojo į amžino įšalo patalą ir nusprendė pasislėpti. Vis ieškau išėjimų ir nežinau kas geriau - visai užmiršti ar kurti naujus prisiminimus. Draugė perka antrą taurę vyno ir bruka ją į rankas. Ji, sveikuoliškai  užsidegusi, su gailesčiu sako, jog atrodau ištinusi ir apsirūkiusi. Pati žinau, be viso to beveik nieko nebematau. Lęšiai užgulė regėjimo laukus ir visa avangardinė kavinės aplinka man siejasi su paauglystės nuklydimais - kai dar nesugebi sau paaiškinti tavo poelgiai neteisingi tik kitiems ar ir pačiam sau.
       Geriu tą prakeiktą vyną ir su liūdesiu, kiek perkreiptai ir siurealistiškai juokiuosi jai į akis : ,, Ak, žinai, kartais man atrodo, kad pati sau pasirašau savo ateitį. Kiek kartų rašiau eilėraščius ar kūrinius, vėliau suprasdavau, kad lygiai taip pat ar panašiai dabartyje gyvenu ir aš... Nors žinai, galbūt rašydama nenutuokiu, negalvoju apie tai. Tačiau visa kas užrašyta nesąmoningai reikalauja savo įgyvendinimo ir realizavimo... Nesuprantu, galbūt užsimerkusi ir to nesuprasdama ieškau tokių situacijų, kurias galėčiau patirti ir išgyventi. Nežinau, man kartais taip baisu.." . Ji tik užsimena kažką apie sapnus. O kas daugiau belieka. Jos pačios liūdesys neišsemiamas ir paranojiškas - ankščiau ją guosdavau. Dabar užmiršau kaip tai daroma. Turbūt nebetinka sakyti - viskas bus gerai, nusišypsok ir, oi, atleisk, neturiu laiko, lekiu kažkur..

       Vėliau mes prisiimame knygų. Ir viskas vyksta taip miglotai. Žinau tik tiek, kad jaučiuosi alkana žinojimui ir į save noriu įtraukti visų mane supančių knygų išmintį. Galiausiai pasigriebiame po dvi ir dingstame.. Einu iki savo ištvirkėlio draugo architekto ir iki tos akimirkos, kol nepasuku reikiamu keliu, galvoju kad pamiršau kur jis gyvena. Šįkart mane priima per vidinio kiemo duris. Tos, nuo gatvės užsikirto. Ir man labai gaila, nes jos visuomet būdavo lyg vartai į užmarštį arba į realų pasaulį, priklauso nuo to, užeini ar išeini.
       Apžiūriu jo nė kiek nepasikeitusią būvio erdvę ir manęs neerzina turbūt kelias savaites neplauti indai, netvarkingas stalelis, ant kiekvienos pakampės besimėtantys alaus buteliai ar puodeliai pilni nuorūkų. Jis sako, kad greitai turės eiti į kažkokį barą groti. Patefonai išnešti ir šįkart negalėsiu paklausyti  muzikos. Dėl to jis leis į namus parsinešti daugiau plokštelių ir paklausyti. Iš kito kambario išlenda keistas, išvargęs ir nė karto nematytas architekto draugas. Iškart matau, jis iš tų droviųjų, kurie netikėtai išdrąsėja likę vieni. Nepakenčiu tokios dirbtinės gerumo kaukės ir gerbiu tik tiesumą. Jis beveik nežiūri nei į mane, nei į savo draugą. Jo elegancija taip pat netikra ir gerokai išsikvėpusi. Kažkada čia buvau radusi dar vieną žmogų. Jis bent jau suprato mano aistrą šaukšteliams ir to man buvo gana, kad galėčiau jį įtraukti į nuprotėjusių ir man patrauklių žmonių sąrašą.
     Į rankas patenka kažkas stipriau nei cigaretė ir aš griebiuosi to rūkstančio mėšlo, naiviai tikėdama , kad tai gali nuskandinti mano mintis.Nė velnio, aš tik be galo apsunkstu ir be to, kad nuklysčiau į savo antrąjį, užuovėjų pilną pasaulį, pradedu sukti galvą kaip grįžti namo.
     Į rankas įbruka glėbį plokštelių ir išlydi pro duris. Pati savimi stebiuosi kaip iki šiol gąsdinančios perėjos tampa taip lengvai įveikiamos, stebiuosi ir tuo, kad lengvai pasiekiu stotelę ir net prisimenu į kurį troleibusą reikia įlipti. Važiuoju ištisai užsnūsdama ir prabudinėdama. Praeina gal tik koks pusvalandis, o atrodo - pusė trumpo mano gyvenimo. Išlipu ir eidama suprantu, kad nebeturiu baimės ir paranojiško pojūčio, kuris verčia gręžiotis kas kelias minutes tikint, jog kažkas mane persekioja, Tiesiog einu.
        Namai tokie pat, tik nebekelia prisiminimų ir aš gal valgau, o gal skaitau. Tai prisiminsiu tik ryte, kai realybė savo kvaituliu ir šalna vėl užguls mano kūną, apribos jį ir atrodys, kad niekur saugiau, išskyrus lovą, nebegali būti.
        Negaliu pakęsti, žiemos jausmo, kai girdisi tik svetimi ir vis dar nepažįstami daugiabučio  garsai, kai kiekviena muzika atrodo pilka kaip kambario sienos, o už lango išsinuoginę medžiai. Liūdniausia tai, kad lygiai taip pat jausčiausi ir vasarą.
        Gal jau pats laikas pradėti juoktis iš savęs...

atspėk kas nemiega

Nesakysiu kas aš...
Tu man žadėjai visus pasaulio lobius, visas gėles ir gebėjimą suprasti žmonių mintis. Dabar tik blaškausi ir nerandu sau vietos. Atrodo, būčiau betikslė ir absoliučiai linkusi į savęs susinaikinimą. Kam mane pasiėmei į šią kelionę , jei didžiąją laiko dalį užmerki akis ir leidi jaustis gyvenančia labai svarbų gyvenimą, įsuptą į vadovėlių, apie politiką kalbančių žmonių ir tų pačių, niekados nekintančių sienų trapumą.

Kodėl neištiesei rankos ankščiau, kai dar pajėgiau daugiau atsiminti? Galbūt būčiau spėjusi atsibusti ar bent jau atsigręžti. Dabar nežinau kurioje pusėje kelias, nors iki šiol prisimenu sodrų, sielą užgulantį ne šių laikų liūdesį, tuo metu dar naujų ir galbūt madingų lininių gėlėtų užuolaidų sunkumą ir pro lango stiklą pakabintą žvilgsnį. Pasakyk man, ko tuomet aš taip ilgai laukiau ir ilgėjausi.

Įsūdyk į mane ne tik laikų, kuriuose nebuvau, bet ir mane supančių žmonių ilgesį. 

Taip pasiilgau ko nors ilgėtis. Prieš miegą nuglostyti save įsivaizduojant, kad mano rankos tai jo rankos. Užsimerkti ir tyliai nugyventi visas likusias dienas. Galbūt iš naujo mintyse patirti visas vaikystės svjones, kurios tikrovės pajautimu nelabai skyrėsi nuo tikrosios realybės.
Aišku, dabar jau nė nežinau kuri ta tikroji... Ten kur galiu kurti ar kur pati esu kažkieno kūrinys..

Tai atsakyk man, juk tu žinai. O aš laukiu.
Žinai, kartais taip pavargstu nuo laukimo.
Leisk suprasti.

 

            

Antihumoro vakaras

                Mano humoro jausmas visai užgesęs. Nežinau ar kada tokį turėjau. Nesuprantu normalių žmonių juokų, nesuprantu kodėl jie nesupranta mano nesupratimo. Kartais būna visai juokinga. Tikrai juokinga. Tai nebūtinai turi būti juodas humoras, kur visa žodžių žaismė ir pašaipa pateikiama išvirkščiąja puse.
               Kartais būna juokinga ir aš bandau juoktis, bet jau po kelių sekundžių suprantu, kad mano žandikauliai yra apraizgyti nerūdijančiomis grandinėmis ir bent kiek ilgiau vaidinti isterišką juoką būtų ne tik ne etiška, bet ir ne estetiška - juokiuosi kaip tie žmonės, kurie nesupranta bajerių ir po apinkinių žvengimo cunamio garsiau nei reikėtų ima krizenti ir dar prideda:  ,,Cha, gerai tu čia skėlei, Broniau. ".
              Gaila tų draugų, kurie mane ryžtasi supažindinti su kitais savo draugais. Manau, norint išvengti gėdos kitą kartą reikės prisistatyti svetimu vardu. Nors taip apsaugosiu tik save. Vėlgi nieko gero.

***********************************************************************************
         Kažkas trypia viršuje. Tikiuosi, kad tai ne įniršę kaimynai. Gali būti, kad per kiek garsiai leidžiu Kiss'us. Bet jie to nusipelnė. Aš plaktuką į rankas imu tik darbo dienomis, o jie ir savaitgaliais.
        Grįžtant prie mano gyvenimiškų bajerių. Namuose vaikštau su marškinėliais ant kurių yra neoninis užrašas : ,, My boyfriend thinks I'm at the movies". Taigi, geriausiu atveju šiuo neonu galiu pasigėrėti įlindusi į vonią ar tualetą. Ką jau kalbėti, kad taip mane atrodančią mato mano kambariokai. Taip, jiems labai įdomu ką galvoja mano mistinis vaikinas. Žodžiu, šmaikšti ir sąmojinga pati sau.
           Dar krentu iš koto žiūrėdama visokius "Modern Family" , "Friends" , "Married with children" . Žinau, kad jokios meninės vertės ten nėra, bet baisiai gera žinoti, kad jau tiek užaugau, jog sugebu suprasti pastarųjų dviejų serialų veikėjų seksualines užuominas. Man tai didelis pasiekimas. Niekada negalvojau, kad šie du serialai yra tokie patvirkę. Kita vertus, visai tvarkingai ir įžvalgiai sukurti, jei maži vaikai nesupranta visos tos medžiagos, kuri gali pakenkti jų moralei. Aš tai nesuprasdavau.. Ir be to, labai džiaugiuosi, kad už kadro nuolat kažkas juokiasi - man nereikia. Matot, nieko čia juokingo. O norėjau tokia pasirodyti.
Kita vertus, visuomet galiu galiu papasakoti anekdotų. Kažkada mokėjau vieną apie kalakutą ir serbentus.
Visai juokingai skambėjo. Tada man buvo 10 metų.
Vėliau pastebėjau, kad kalakutai mėgsta nusukti nuo namų, o serbentus nulesa špokai.
Po kelių metų iškasėme paskutinį serbentų krūmą.

***

Tradiciniai pasibėgiojimai po savo sielą prieš užmiegant nebeduoda jokių vaisių. Gal dar tik vakar it elektros nutvilkyta pašokau ir užsidegusi stalinę lempą užrašiau kelis klausimus būsimam interviu. Kiek apmaudu, kad reikia gyventi tokiame pasaulio tempe, kur žmonės dėl užimtumo nebegali susitikti ir pasišnekučiuoti. Kas, kad tik troleibuso gaudesyje ir nykiai badantis žvilgsniais. Kartą nedaug trūko, kad su vaikinu būtume apsikeitę numeriais sėdėdami skirtinguose autobusuose. Tik nebespėjau atrašyti atsakomosios žinutės, jo autobusas išvažiavo ankščiau nei manasis. Nežinau ar jis geras vaikinas, bet tikiuosi, kad gyvenimas jam švelnus. Ak, ko tik neprilinkėsi žmonėms, kurių nepažįsti. Negailiu  jam nei plastikinių blondinių, nei gerų šeimininkių virtuvėje, nei  pasiekimų mokslo srityje, net jei užantyje slepia Nobelio premiją, negailiu nė šios. Na kas gi man, juk nepažįstu jo.
Keista, kad esame tokie dosnūs nepažįstamiems ir gailime saviesiems. Nekalbu apie materialinius dalykus. Kalbu apie laiką. Visuomet žinau, kad  jo užtenka tiek, kad galėčiau sugrįžti ir aplankyti gimines ir artimuosius, kurie galbūt manęs laukia, galbūt ne. Bet čia vėlgi greičiausiai priklauso nuo to, kokia esu. Jei tik burbu po nosimi ir nesiklausau kas man sakoma bei norą pasislėpti nuo viso pasaulio dangstau mokymosi ar kitų reikalų gausa, vargu ar pati kam galėčiau atrodyti miela.
Kartais brolis vos ne valandą kalba telefonu. Nesakau, kad kalbasi. Kalba, nes kartais tiesiog  atsijunginėju ir nesugebu jo išgirsti. Paskui tik belieka kaltinti save, kad praleidau kažkokias detales iš jo gyvenimo. Ir nėra čia ko ardytis , kai vidury pokalbio numeta ragelį. Aš tai visuomet darau nebyliai.
Nesuprantu ko čia rašau, šiandien nesugebu rišliai rašyti. Kaip kalbėti irgi pamiršau. Nuo ko dar užsimiršti?