netvarka ir žaidimai

Stebiu kaip degdamas smilkalas iš savęs iškelia siaurą dūmų srovelę, kuri nepaliaujamai virpėdama vėliau išsklinda į neproporcingus, vieną už kitą didesnius dūmų debesis... Vakar draugas atitempė visą dėžę plokštelių, dabar turiu darbo ir veiklos savaitei į priekį. Nuo ištisinio muzikos klausymosi galima pakenkti pačiai sau visai netikėtais aspektais. Galiu imti manyti, kad dalis dainuojančių atlikėjų vis dar gyvi ir man žūtbūt reikia su jais susipažinti, galiu įtikėti, kad tikrasis gyvenimas vyksta mintyse, ne realybėje. Tada užsidaryčiau savo kambaryje ir mirdama iš troškulio suprasčiau, kad yra ne visai taip kaip galvojau...
Groja The Beatles ir man belieka žiūrėti į puodelį, kuriame kavos tirščiai apipeliję ir veik pavirtę dulkėmis. Žiūriu į tuos pelėsius ir vis tik turiu prisipažinti, kad esu beprotiškai panaši į savo krikštamotę( beveik imu įtikėti similine magija)- išsiblaškiusi, prisigriebianti krūvą darbų, nesugebanti palaikyti nuolatinių santykių su žmonėmis, ištinkama dosnumo arba vienatvės priepuolių( nėra ko stebėtis, tie dalykai priešiški vienas kitam), kažko vis ieškanti, kartais aplankoma mažyčių pripažinimo gaidų ir tučtuojau po jų linkstanti į save, į savo depresijos  voratinklius, į abejingumo šleifą.  O aš visą laiką stebėdavausi kodėl pas ją taip netvarkinga. Netvarka suteikia šiek tiek saugumo, suteikia įspūdį, kad veiki tiek ir tokius prasmingus dalykus, kad net nėra kada tvarkytis. Ir tai guodžia. Išties.

Abejingai žiūriu į krūvą vadovėlių bei konspektų. Šiandien jie tokie juokingi ir pretenzingi. Sakyčiau, nori įsiutinti mane ir išprovokuoti, kad juos sudraskyčiau. Galėčiau taip pasielgti, gi nesunku. Bet aš dar nebaigiau su jais kovoti ir turbūt nebaigsiu. Nebaigsiu iki pat savo gyvenimo galo. Knygos vieni iš tų dalykų, kurie net ir tapę įprastiniais negali atsibosti, kaskart nustebina. Išties paskutiniu metu daugiau uostau nei skaitau jas. Bet ir tai gerai - kartais knygos kvapas papasakoja daugiau nei pati istorija.
Atsimenu, kai būdavau gerokai jaunesnė nei esu dabar ir ką nors pridirbdavau( o problemų aš tikrai daug keldavau) tėvai žodžiais mane stumdė it kokį kamuolį - ,, Tvarkykis savo vaiką" , ,, Koks jis mano vaikas? Pats ir tvarkykis." . Kai iš mokyklos parnešdavau kokių pagyrimų ar padėkų vėl kildavo tie patys ginčai: ,,Va, čia tai mano vaikas" , ,,Ai, koks jis tavo... Jis mano." ir t.t. Taip ir nesupratau kieno aš vaikas. Kai nusižengdavau, manęs nenorėjo nė vienas ir stumdė pirmyn atgal, kai pasirodydavau visai nusisekusi, tuomet nepasidalindavo. Nesuprantu kodėl manęs negalėjo priimti visokios. Nesmagu, kai tavęs tuo pačiu ir nenori, ir nepasidalina. Ypač kai tie žmonės yra tėvai.
Kai būdavau mažesnė, tekdavo dalyvauti kitame žaidime, kuris vadindavosi ,,Ką labiau myli?" . Taigi, mamą ar tėtį? Galbūt todėl ir iki šiol nemėgstu duodamos pasirinkimo galimybės. Niekuomet nesuprasdavau kodėl negalima mylėti abiejų iškart, kodėl reikia kažką padalinti ar atskirti, kad būtų galima mylėti. Nesuprantu ir dabar. Jau tie žmonės... Suaugę, o kartais mėgsta žaisti tokius kvailus žaidimus...