abejingai priešintis

Šiandien buvau Brazilijoje. Ir taip šypsojausi, taip šypsojausi, kad net žandikaulius paskaudo. Išties nesu tikra ar ten buvo tas miestas, kurį ką tik paminėjau. Šiek tiek naivu vien tik iš kalnų, vietomis nykių bei neturtingų vietų ir šilumos spręsti apie tai, kokia tai šalis. Bet praeiviai vis kažkur skubėjo ir nieko neatsakinėjo, galiausiai mane pačią užplūdo Brazilijos jausmas. Suvokiau, kad čia ta vieta, kurios taip ilgai ieškojau, kad galėčiau ne tik abejingai vyptelėti, bet ir nusišypsoti. Ta vieta, kurioje visiškai nesirūpinu kiek turiu pinigų ir kaip atrodau, vieta, kuri nėra pretenzinga joje gyvenantiems žmonėms. Ir žemė, ir uolienų nuotrupos, ir praeivių žvilgsniai įsiurbia visą mane - jaučiu kaip galvą užlieja lengvas svaigulys. Šalia manęs ėjo draugas ir aš jaučiau tai, ką visada noriu jausti būdama šalia žmonių - jų laisvę, susikoncentravimą į aplinką ir nė trupučio pretenzijų man.
Vis noriu skraidyti ir man būna gaila žmonėms pasakyti, kad ir vėl apsirikau, kad man neišeina kitaip, kad moku būti tik viena, nes tada ir spalvos ryškesnės, ir vaizdas pro langą sodresnis. Neišgyvenami pereinamieji laikotarpiai iš vienatvės į kažkokį man nesuprantamą ir dirbtinį subproduktą neatneša nieko šviesaus - tik norą bėgti, slėptis, viską mesti. Paskui ieškai sau atsakymų visose kertėse ir namų pakampėse, kol galiausiai supranti, kad atsakymas yra tavyje ir jis tau liepia bent vieną kartą nustoti tylėti ir pasižiūrėti kaip po to palengvėja. O kartais tokiu būdu tiesiog galima pasitikrinti ar vis dar moki šnekėti.

***
Pasikviečiu tave į svečius, kad dar kartą galėčiau pasižiūrėti ko netekau. Nebeišlaikau žvilgsnio, kai atsisuki į mane ir slapta viliuosi, kad kai nusigręžiu,  tu paslapčia tyrinėji mano kaklo linkius. Norisi, kad žvilgsnis išdegintų odą ir vėliau galėčiau paprašyti, kad paglostytum. Bet ką aš veikčiau su tuo nykiu ir ilgesį keliančiu paglostymu. Ką aš sakyčiau rakindama duris ir prašydama, kad išeitum... Užšoku ant stalo ir vaikiškai tabaluoju kojomis.  Įjungi kažkokią dainą, vos neapsiverkiu. Tada parodau į naują pusnuogės moters nuotrauką ant sienos, paklausiu ar atpažįsti savo darbą. Pažvelgi į mane ir klausi ar toje nuotraukoje neturėčiau būti su plokštele. ,,Ne", - sakau. Ir man pasidaro taip gaila, kad per tokį trumpą laiką pati tave paverčiau neišsipildžiusia savo svajone ir tyliu geiduliu. Kartais laukiu, kad man nepasisektų ir galėčiau grįžti pas tave. Galėtum mane guosti. Mes nieko kito daugiau ir negalime veikti - tik tylėti ir guosti vienas kitą žvilgsniu.