tu pagirta tarp moterų

                    Šiandien ta diena, kai, rodos, nėra ko prarasti ir galima numirti. Matau knygų nugarėlių spalvas, bet išties man jos visos vienodai bespalvės ir nereikšmingos. Neprisimenu kada taip buvo. Beveik buvau užmiršusi save tokią ir kietai miegantį liūdesį. Dabar jis pabudo, atėjo ir tvirtai įsikniaubė. Jis nori mane suryti, o man tik nusvyra rankos - nebenoriu rašyti, juoktis, skaityti, puoštis, mylėtis, juokauti, ieškoti sprendimų. Man tik užsimerkti ir panirti į savo mintis - plaukiančius horizontus ir nutrintas kelio juostas. Aš vasaros išblukintas ir nuo pernelyg karštų spindulių sutrūkinėjęs vazonas, dienų klausimas kada sudušiu. Nors man tai nerūpi - į šoną dedu atidėliojimus, nešvarius rūbus, pridžiuvusius indus ir užpelijusius kavos puodukus. Ant kilimo mėtosi milijonai mirusių mano plaukų. Aš pati mirusi, tik aplinkiniai to niekaip nepastebi. Užmiršau juos pakviesti į savo laidotuves.
                       Girdžiu pasipiktinusius žmonių balsus, kurie teigia, kad negalima šnekėti taip kaip tai darau aš, bet man nusispjauti. Aš gyvenu savo žodžiais, o vėliau jie gyvena su manimi - tiesiogiai atkartodami mane. Tai painu ir kartais verčia suklusti. Paskutiniai mano žodžiai tokie pat nerišlūs kaip ir aš šiandien - norisi juoktis pro ašaras, bet nėra nė vieno dalyko, kuris prajuokintų. Kiekvienas būtinas darbas, o greičiau kūno išprovokuotas judesys reikalauja ypatingo susikaupimo ir kelių nulietų ašarų. Po kiekvieno nuverkimo papudruoju veidą - neduokdie, dar kas ateis į svečius ir pamatys mane įsisupusią į popierinių nosinaičių laviną. Spjaunu į savo atvaizdą.

                            Gailiuosi, kad tą dieną, kai pirkau pakabas, nespjoviau jam į veidą. Jis ilgai ir įdėmiai į mane žiūrėjo, kol rinkausi maišelį, o man atsistojus pasisveikino. Nenoriai atsakiau. Visa tai mačiusi kasininkė trumpam dingo iš savo darbo vietos ir nuėjusi prie kolegės kažką sušnibždėjo žiūrėdama tiesiai į mane. Lai pasiunta su savo ilgu liežuviu. Tiesiog negaliu. Negaliu ramiai žiūrėti ir kalbėtis su tais žmonėmis, kurie privertė mane jaustis mažiau moterimi nei esu. Aš tokia ir nesu. Esu įkalinta savo prakeiktame moteriškame kūne, kuris rizikuoja tapti vaisingu ir į pasaulį paleisti naują gyvvybę. Esu įkalinta kūne, kuris visuomenėje yra standartizuotas ir verčiamas vargti. Šiandien vienas vaikinas džiaugėsi nukarusiomis moterų krūtimis, jų plačiais džinsais bei močiučių megztiniais. Džiaugiausi ir aš jo kalbomis.  Bet koks skirtumas - jis vis tiek homoseksualas ir jam iš esmės nusispjauti.
                                Ir visa tai ne dėl to kaip aš atrodau ar jaučiuosi savo kūne. Visa tai yra dėl to kaip tas kūnas verčia mane jaustis - drebėti iš šalčio, nerimauti dėl ligų, nėštumų, proto pakrikimų, sumušimų, nerimauti dėl apimčių ir odos stangrumo, galvoti apie tai, kad esu moteris ir turėčiau save elegantiškai rengti. Galvoti apie tai kaip šalia išlaikyti turimą vyrą, o jei jo neturiu, galvoti apie tai kaip jį rasti. Ir ne aš viena taip galvoju. Visos mano pažįstamos moterys gyvena su kompleksais, kuriuos joms įvarė jų tariamas ir primetamas moteriškumas.
                               Aš nekenčiu savo tariamo moteriškumo vien dėl to, kad tai apgauna žmones. Tai mane verčia jaustis kaltai, kai nenoriu mylėtis. Jaučiuosi kalta, kai nepaskambinu artimiesiems ir jiems neparodau savo rūpesčio. Kalta, kai ne tokia kruopšti kaip įprasta. Kalta, kai tyliu ir nesidomiu kosmetiniais šūdais.
                               Kalta, kai norisi viską mesti, bet taip negalima, nes moterys gi viską ištveria.
                               Kalta, kai tokie žodžiai pernelyg juokingi. Ir paspringstu vynu. Kai nepabundu ir neturiu nė mažiausios vilties pamatyti bent vieną saulės spindulį, vis tek kalta...