Šiandien dariau testą, kuris turėjo padėti išsiaiškinti r tik nesu psichopatė. Paaiškėjo, kad galėčiau būti, nes turiu polinkį į psichopatiją.Na gerai, iš dalies sutinku. Bet tai kvaila. Vien dėl to, kad kartais elgiuosi nejautriai, galiu atsainiai save naikinti, tarsi tai būtų visai natūralu(o tokiais momentais man tai būna bene vienintelis būvio ir išgyvenimo būdas),nereiškia kad tokia esu. Priešingu atveju, visi mes psichopatai. Ir nėra ko čia gintis, nes dangus šiandien tamsus ir apsiniaukęs, o asfaltas drėgnas. Palankus metas psichiniams nukrypimams.
Per pietus vidutinio amžiaus, gana simpatiškas ir beveik neapšepęs vyras man sulaikė liftą, kad galėčiau į jį spėti.Spėju jis taip pasielgė tik dėl to, kad tuo metu buvo visais keliolika laiptelių žemiau nei aš., nebuvo kur dėtis. Visada norisi susigūžti, kai moteris žiūri iš aukšto. Net jei tai netyčia būnu ir aš. O ir pati išsiveržiau kaip kokia ragana su ant akių užkritusiais plaukais. Tarp kojų pynėsi pusilgė suglamžyta suknelė. Ir atrodžiau arba labai žavinga, arba kaip iš apyvartos išėjusi prekė. Bet juk ėjau nusipirkti tik apelsinų, skustukų ir kojinių. Kam puoštis dėl tokių niekų ir lyginti savo drabužius? Nemėgstu tokių išradimų. Gal nuo to karto, kai tėvas pirmoje klasėje man lygindamas sijoną jame išdegino didžiulę skylę...
Tam vyrui iš burnos dvokė alkoholiu, o aš buvau apsirūkiusi. Mes vienas kitam jautėme savotišką dėkingumą už tai, kad bent akimirkai galėjome pasijausti ne sąsiuvinio paraštėmis, o galantiškais filmo herojais. Turbūt daugiau jo nebesutiksiu....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą