Jau ne pirmą vakarą užmiegu su Sergėjaus Prokofiev'o ,,Romeo ir Džuljeta" . Vakar perklausiau kelias skirtingas šio kūrinio versijas. Vis laukiau kažkokio pakilimo, kulminacijos, kuri sukrėstų, išverstų iš lovos, neleistų užmigti. Bet šito nebuvo, nebuvo nors tu ką. Gal dėl to, kad šio kūrinio klausiau tiek, kol jis tapo vienodas, pilkas, nuobodus, neužgaunantis, belytis. Jis susilygino su manimi ir pavirto tik dar vienu manęs trupiniu. Mano oda, dantimis, plaukais, suskilinėjusiais kulnais bei šiurkščiomis alkūnėmis. Aš - beviltiškai įsimylėjusi Džuljeta, kuri nenori tikėti kitų pamokymais ir tiesomis. Džuljeta, vis dar vaikiškai naivi ir tikinti kitų gerumu. Krentantys sodai ir rudens dangus - gyvenime atsikartojantys motyvai, kuriems jau tapo įprasta tapti nepastoviais. Taip ir užmiegu. Su mintimis apie nebaigtą gyvenimą ir dulkėtas palanges.
Ryte prabundu nuo įkyraus žadintuvo skambėjimo. Žinau, kad
dar turiu dvidešimt minučių. Atidedu žadintuvą ir vėl užmerkiu akis. Rodos,
dvidešimt minučių tampa ištisa amžinybe. Ant nugaros jaučiu patogiai įsitaisiusį
katiną. Bandydamas dar labiau įsipatoginti jis kiek tvirčiau įbedžia kojeles į
mano nugarą. Jaučiu kaip maudžia ten, kur priliečia. Maudžianti nugara - po penktadienio šokių, kai viską pasaulyje
pamiršusi ir išgėrusi bene kelis bokalus alaus šlaisčiausi ir bandžiau
neatsitrenkti į garso kolonėlę. Jau tie penktadieniai... Visą laiką išveda iš
pusiausvyros.
Pakylu
iš lovos, nenoriai į šalį nuversdama per naktį įšilusius patalus. Leidžiu
skambėti lengvai svajingai elektroninei muzikai. Žvilgteliu į veidrodį.
Nepraeina nė kelios sekundės kaip
suvokiu, kad šiandien atrodau neblogai. Jei reiktų, galėčiau suvilioti bet kurį vyrą. Bet nereikia. Ir nenoriu. Todėl einu nuprausti nakties dulkių nuo savo veido ir užkaičiu virdulį. Stebiuosi savimi, kad šį kartą taip greitai apsirengiu. Be jokių abejonių ir svarstymų, tarsi neturėčiau kito pasirinkimo. Pateplioju veidą visokiomis pudromis, atrodau dar nuostabiau. Išties tai tik dėl to, kad dar padoriai neprašvitę, pro langą veržiasi lengva prieblanda, o dirbtinė šviesa neišryškina trūkumų, kurie pasimatys vėliau, jau įsidienojus.
Nors dar nėra aštuonių, jaučiuosi taip tarsi valgyčiau vėlyvus pusryčius. Ramiai sau kepu kiaušinius, barstau ant jų pipirus bei druską ir jaučiuosi tikra virtuvės diva. Greitai viską sušlamsčiu ir tada čia pat vietoje ramiai, niekur neskubėdama, surūkau cigaretę. Peržiūrinėju kažkokią internetinę nuotraukų svetainę, gėriuosi gražiais, idiliškais paveiksliukais, guršnoju kavą, įtraukiu vieną kitą dūmą ir šypsausi - kaip visa tai pažįstama ir artima. Rodos, būčiau atsukusi metus atgal - tas pats pilnatvės ir pasaulio jausmas, kai viską prie ko prislieti, pamatai ar užuodi, tiesiogiai absorbuoji į save. Tos pačios sienos, tik dar labiau aptaškytos -gal aviečių uogiene, o gal krauju. Tas pats žvarbumas pro virtuvės langą ir išdžiūvusi sekmadieninė gyvybė prie vaikų darželio. Rodos, niekas nepasikeitė. Netgi aš pati sau atrodau tokia vienoda, nepalytėta nei laiko, nei žmonių. Sakytum, visus tuos metus tik ir tesėdėjau virtuvėje vis ką nors skaitydama, gerdama kavą ar pešdama cigaretes. Gal taip ir buvo, tik aš to neįsisąmoninau.
Apsiaunu batus. Matau, kokie jie nauji, bet jau susidėvėję. Dėl to, kad pigūs. Man gaila pinigų batams, drabužiams, šalikams, papuošalams, viskam, kas galėtų man padėti pasikeisti išoriškai. Vietoj to galiu nueiti į pirmą pasitaikiusį knygyną ir išleisti visus pinigus, kurie buvo skirti pragyvenimui. Bet man nerūpi kai taip elgiuosi. Nerūpi tada nei kaip atrodau, nei kur einu. Tokiais momentais norisi tik eiti - į rudenį, į šviesą, į sugrėbtų lapų krūvas, į blyksinčią žibinto šviesą, Aš pamirštu savo buvimą ir einu ten kur mane kviečia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą