rytas pasiklydo ir užėjo ne į tuos namus

,,Sapnavau, jog buvau tokia graži, kad tėvas man neleido vaikščioti vienai" - sušnibždėjau vienai savo bendraklasei per paskaitą, ji nusijuokė. Man irgi buvo juokinga, kai prisiminiau šį sapną. Matyt kadaise arba norėjau būti graži, arba vaikščioti ne viena. Dabar esu ir graži, ir ne viena, todėl galiu sau leisti toliau sapnuoti kriminalus apie padirbtus eurus, persekiojimus, galimybes kaip išnaikinti padirbtų eurų broką. Nesuprantu, kas per sapnai... Kodėl juose niekas negali vykti sklandžiai? Visur tie žemiški rūpesčiai... Be to, vis ieškau žmogaus ar dėstytojo, kuris pasakojo, o gal net rodė nuotraukas apie tai kaip kažkokiame Indijos, o galbūt kitos šalies kaimeliuose vaikai specialiai auginami dėžėse, kad vėliau deformuotųsi jų kaulai( greičiausiai kaulai, anatomijos aš neišmanau), kad vėliau galėtų dirbti cirke arba prašyti išmaldos. Negali būti, kad taip ryškiai sapnavau tokius dalykus, bet kol kas nė vienas neprisipažįsta man pasakojęs šią istoriją. Taip ir vaikštau - nežinioje.

Bandžiau pažiūrėti pro mėtinį saldainį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė toks skaidrus. Nė velnio - žalsva it kokiame užterštame kūdros vandenyje. Norėčiau dabar kur nors įmerkti kojas ir kad mane sugeltų saulės spinduliai. Kad nugarą nusėtų strazdanos, kurių niekuomet neturėjau ir nė karto jų nepavydėjau. Bet dabar kartais užsimerkusi pasvajoju  apie jas. Ir jaučiuosi taip keistai - it kokio anglų kalbos vadovėlio herojė amerikietė, pernelyg paprastai apsirengusi, bet su eile baltų dantų, nykioje aplinkoje su užrašais ir senais kompiuteriais arba pernelyg steriliai atrodančiame saulėtame parke, kuriame nėra nė vienos šiukšlės. Tokie paveikslėliai sukelia tik du jausmus - motyvaciją mokytis ir supratimą, kad kažkur yra kiek kitaip nei čia. Reikia šiek tiek pagyventi, kol išeina suprasti, kad visur tas pats. Jei pamatyčiau save vadovėlyje ar žurnale, galbūt filme ir nežinočiau, kad tai aš ir mano gyvenimas, manyčiau na nieko sau, jos gyvenimas toks kupinas nuotykių, o mano vien pilkuma. Dabar ir man mano gyvenimas įdomus, nes nesugalvočiau nė vienos srities, kurią gerai išmanyčiau, per penkias minutes neprisiminčiau nė vieno anekdoto ar padavimo, kurį  kam nors galėčiau papasakoti. Negalėčiau surepuoti mėgstamiausios savo dainos ar išreikšti jausmus tiems, kuriuos myliu. Tai tik rodo, kad yra kur tobulėti, kad ir aš kaip tie žmonės iš nuotraukų, kartais sėdžiu kavinėse ir šypsausi, kartais myliuosi ir atrodau gerokai apsvaigusi, kartais mąstau ar šiandien tik nėra ta diena, kada galėčiau iššokti pro balkoną ar nusikalsti,  kartais pasiklystu ir išmokstu naujus gatvių pavadinimus, kartais blaškausi bijodama ar tik kartais neišėjau iš proto...