Antradienio dulkės

Namai su trupučiu dulkių ir nostalgijos. Šiandien mane glosto Notorious B.I.G. vokalas ir aš jaučiuosi beveik nemirtinga. Bet tai tik dėl to, kad pro langą regisi pilki betono statiniai sumišę su rudens nualintais medžiais. Tokie vaizdai ir taip primena amžiną sustingimą. Nežinau kodėl mėgstu smegenis praplaunančius straipsnius ir nesveiką maistą. Gal tik dėl to, kad tai legalus ir visiems priimtinas vulgarumas, kurio daugelis baidosi, bet mielai vartoja. Aš irgi. Pasislėpusi.
        Labiau patinka įsikibus laikytis  seniau sukurtos pozyvos - kavos ir mandarinų aromato bei vienos kitos erotinės nuotraukos ant kambario sienos. Netvarkingo kampo, kad kas nors pasipiktinęs lieptų susitvarkyti ir tada aš bent akimirkai supykčiau. Labai norėčiau rašyti, bet mano mintys vis pro langą, ant stogų. O aš su savo beminčiu pasauliu pasilieku įsigrūdusi paskutiniame suole. Visą laiką norisi gyventi, kai tenka mokytis. Ir tai ne tas pats. Skirtumų visur esama.

***
                      Kartais nesikalba. Norisi išspausti bent vieną žodį, bet žmogus tarsi laukia stebuklo. O tu nekalbi stebuklais, vien tik padrikais sakiniais. Ir tie žodžiai tokie kerėpliški.

***
Mačiau, vienam vaikinui irgi kažkaip nesirašo. Skaičiau du tekstus, kurie buvo padieniui paleisti į šviesą. Įdomu, bet jaučiasi, kad ten ne jis. Tik iš pareigos. Jo mintys irgi kažkur ne čia. Regiu, kaip tas vaikinas užsimiršęs vaikšto viename iš prekybos centrų ir ieško pieno gaminių skyriaus, kad galėtų nusipirkti sviesto. Jis dažnai rašo, kad ieškodamas nusiraminimo eina apsipirkti. Ir skaitydama tuos aprašymus nejučia nukeliauju į tą patį prekybos centrą ir kartu su juo vaikštau. Ir atrodo taip jauku, taip pažįstama, tarsi iš seno vaikystės filmo, kuris toks jaukus ir savotiškai žiemiškas, Tada ir aš pajaučiu ramybę - tarp krūvos šampūnų bei alaus buteliukų, kepinių skyriuje, tarp daiktų, kurių pusės paskirties nesuprantu, bet galbūt suprasiu, kai turėsiu namus. Ar gyvenimą. Išties keista, kad žmonės taip dažnai mėgsta kartoti - kai sukursiu šeimą, kai gausiu darbą, kai baigsiu mokslus, kai pasiimsiu paskolą... Tarsi viskas kas yra prieš "kai", yra ne gyvenimas. Tai pats tikriausias gyvenimas - dygus krytis ant asfalto.

***
Aš pusbrangis akmuo, bet kartais jaučiuosi kaip skuduras. Palėpėje į kampą nudrengta vėliava.