nepamenu kaip šitas jausmas manyje tūnojo

Gėda kam nors atvirai pasakoti, kad noriu bent trumpam pabūti viena. Neišklausau žmonių iki galo, nes mano pačios išorinėje ramybėje kaupiasi audros debesys, su nekantrumu laukiu kada prapliups pirmoji liūtis. Nes po to vėl  - štilis. O kol kas nenuvalyti, priekaištingai rėkiantys langai( ak, išties man visai nesvarbu nevalau nes tikiuosi įsirengti tamsų kambariuką kam tie kableliai kai ir taip viskas aišku ar ne) ir atviras balkonas, pro kurį gryno oro pavidalu veržiasi visi mano pavasariai. Dar neiššukuoti veltūnai amžiams nusėdę galvoje, kad ir kur bebūčiau.  Neturiu nuotraukų, bet puikiausiai atkuriu bent šešerių metų senumo vaizdus - blyškų smilgos trapumą rugpjūčio saulėtekyje, medžiams pakibus virš horizonto. Ir dabar panorėjusi galiu ryti tų metų vasaros oro gurkšnius. Galiu užsimerkusi nuvesti į tą vietą, kur danguje mačiau planetą, kurios pavadinimo nepamenu. Gal tai buvo Marsas, jei tik įmanoma jį matyti plika akimi, kas žino, gal tai ir Marsas. Karo dievas. Dar vieni paryčiai, kada buvo daug karo ir aplinkui visi melavo vieni kitiems.

***
Kažkokiame nusenusiame, bet gerai išsilaikiusiame žurnale pamatau žavią, plačiai besišypsančią blondinę. Iškart sukyla geismas ir mintyse pasiguldau ją ant kilimo. Į taurę įpilu išsivadėjusio vyno ir prašau pasakoti pačias įdomiausias istorijas, kokios tik galėjo jai nutikti. Ji drovisi ir tyli, nes išplėšiau ją iš seno žurnalo blizgesio ir įmečiau į savo pilką kambarį. Dabar jis slegia merginos pečius ir ši vis labiau gūžiasi. Abejingai šliūkšteliu vyno jai tiesiai ant veido. Ir pabučiuoju. Man patinka netgi aikštingos blondinės. Kartais užsisvajojusi pamirštu savo maršrutą ir nuseku kelyje pasimaišiusios blondinės pėdomis. Kartais tiesiog užmirštu, kad esu moteris.