šitas pavadinimo nevertas

Skaitau knygą apie sielos nemirtingumą, bet Aurelijus Augustinas kol kas pasakoja vien tik apie geometrinių figūrų linijų lygybę. Nesuprantu, jis rimtai, ar šaiposi. Gal tikrina mano kantrybę. Velniop, visą vakarą troškau išeiti iš namų.
Užverčiu knygą ir ieškau batų. Vargais negalais į juos sugrūdu kojas. Gal jos padidėjo, nors ir sunku tuo patikėti. Greičiausiai vilnonės kojinės kaltos. Arba aš pati, kad nerandu geresnio ir šiltesnio apavo.
Pasiimu kelias smulkias monetas, išjungiu muziką. Namai akimirkai nuščiūva, trumpam stabteliu ir įsiklausau - vonioje kapsi vanduo. Greičiausiai dar koks voras atsargiai ropinėja savo tinkluose. Negaliu žinoti, ką jis veikia laisvalaikiu, paprastai specialiai neieškau vorų.
Neišjungiu šviesos, nors žinau, kad sugrįžusi bijosiu užeiti į kambarį ir būsiu kamuojama minties, kad jame kažkas lankėsi nepaisant  to, kad namai šiandien tušti ir išsikvėpę. Tai neleidžia man pasijusti ramesnei, žinau- šalia manęs kažkas yra , ko aš negaliu paliesti.
Nusileidžiu liftu, nors dar prieš kelias savaites žadėjau ropoti laiptais. Kaskart atidedu kitam kartui - visai kaip žadintuvą. Esu žmogysta su nuolat įjungtu snausti režimu.

Mano pakeleiviai - skubrūs snaigių kąsniai ant veido ir plaukų. Sutinku berniuką ir jo šunį - smalsų, vikrų, dar nenuviltą žmogiškumo. Susimąstau kodėl tokiu metu berniukas vaikšto vienas. Kur jo tėvai, kad leidžia šitaip sūnui bastytis. Ak, kokia aš pamokslų sakytoja - sutinku vaiką su šunimi ir baisiuosi tėvų neatsakomybe, o fakto, kad prieš kokią savaitę mačiau klaidžiojantį aštuonmetį (daugiau metų jam neduočiau) tarp krūvos apsirūkiusių reperių, nesureikšminu. Per save iš dalies galiu pažinti dalį visuomenės - nematau išties svarbių ir kartais net problematiškų dalykų. Tai gal ir kiti nemato. Laisvalaikiu paslapčia skaitau visokių olia lia subinyčių gyvenimo peripetijas, desertui peržvelgiu šiuolaikinių barbių išvaizdą. Ir ką jūs manote, žaviai jos atrodo, išties žaviai. Aš tokių neturėjau. Kita vertus savo blondinių plaukus dažydavau močiutės rožių žiedlapių esencija ir gervuogėmis. Paskui išaugau ir tas lėles atidaviau mergaitėms, kurios per pusvalandį nurovė joms galvas. Dėl to kitame gyvenime nenorėčiau būti barbe. Ir taip sklando gandai, kad jos tuščiagalvės, o dar, neduok dieve, kas nors galvą nuplėštų.
Tokie baisūs minčių šuoliai visai nedovanoti, bet apart jų  išvis neturiu ko pasidovanoti. Na, taip, galiu nusipirkti kokį obuolį ar paveikslėlį su tortu, gal dar dviem dydžiais per mažą sijoną, bet parodykit man vietą, kur galėčiau įsigyti šuolių. Ne, ne parašiutu - minties šuolių. Taigi... Girdžiu kaip gūžčiojate pečiais, gūžčioju ir aš.
Kramtau obuolį ir dievaži, prisiekiu, matau ant jo pasiliekančias kraujo dėmeles. Prisiekiu, didesnė tikimybė, kad greitąją išsikviesčiau dėl kraujuojančių dantenų, nei dėl infarkto. Kodėl? Akivaizdu, antruoju variantu to sugebėti nelabai sugebėčiau, o ir galvočiau, kad mane aplankė dar vienas minčių šuolis...
Labanakt visiems tiems, kurių sapnus išvogiu.
Nepykite.
Vis tiek nieko gero nesapnuotumėte.
Kol kas - tik košmarai.
Bet visgi, jeigu pasitaikys pikantiškų detalių, sužinosite.