,,Man nėra bjaurių žmonių, yra tie, kuriuos aš suprantu. " - D.

  Išeinu iš fotomenininkų sąjungos ir vargais negalais bandau užverti duris. Nė velnio.  Jos neužsidaro. Jei norėčiau uždaryti, turėčiau stipriai spirti koja. Tuomet užsitrenktų. Negalima taip, viduje pasiliko simpatiška blondinė ir jos neįsimintinų veido bruožų kolegė. Jos dar jaunos, gal ką nors ateityje nufotografuos, gal turi vaikų ir vakare jiems privalo paruošti vakarienę. Gal svajonių turi. Aš nežinau. Palieku ramybėje tas duris  Įsibraunu į vidinį kiemą. Randu ramų kampelį su pilna nuorūkų bei cigarečių pakelių šiukšliadėže. ,, Kaip tik man," - pagalvoju besiknisdama po menkniekiais užverstą rankinę. Išsitraukiu draugės padovanotą, o galbūt greičiau atiduotą rožinės spalvos žiebtuvėlį. Prisidegu cigaretę. Išpučiu dūmus. Apsižvalgau. Ramu. Kažkur neskubėdamos žingsniuoja išsipusčiusios damutės, vietomis girdisi iš mokyklos pasprukusių paauglių riksmai. Šalia manęs, ant laiptelių, tarsi  praeitų laikų antkapis stovi tuščias ,,Vorutos" vyno butelis. Sakytum, koks praeivis specialiai būtų padėjęs jį čia ir užminęs mįslę - ,, Spėk, kas šiąnakt girtuokliavo prie šių durų?''. Vieną akimirką noriu jį užkalbinti, gal  maždaug ,,Ė, sveikas, drauge.". Gal vėliau būčiau papasakojusi apie tai kaip mėgstu jo skonį - svaigų, lengvai rūgštų, per visą gomurį pasklindantį. Bet gi laiku susizgrimbu. Nesveika dienos metu kalbėti su vyno buteliais. Dar kas pastebės.

          Žiūriu į tą butelį ir prisimenu jį. Žmogiškąjį meno trofėjų, kuris mane užkėlė ant dvylikaaukščio namo stogo ir parodė pasaulį, kurio visą laiką ieškojau, bet nežinojau esant. Žmogų, kurio primityvokas, tad man suprantamas ,,hahahaha" juokas užgula nusnigtus šaligatvius, aklinai užtrauktų užuolaidų tekstūrą ir apdulkėjusias iš visokių senių supirktas vaizdajuostes.
           Mintyse sugrįžtu į akimirką -  sėdžiu virtuvėje ant palangės. Nuo lietaus išbrinkęs senamiesčio grindinys tingiai laikosi prieš nežinia kur žingsniuojančių praeivių svorį. Laukiu tavęs, nors nežinau kur tiksliai esi išėjęs. Vis tiek grįši. Nors čia ir ne tavo namai. Ir šitos sienos, ir baldai, ir knygos, ir paveikslai, ir plokštelės irgi kažkieno kito. Ir aš  tik šešėlis vieną ankstų rytą..
*****
Cukrinis kvaitulys ant liežuvio galo
tu - mano išblėsęs lsd
tirpini laiką, gal jo niekada ir nebuvo
dar vieną dozę - tik užsimerk
tamsa ten laukia ir įdubom pilasi naktys
daug ar mažai - nuo ten kur skaičiuoji
prisiminimai kaip dėmės  išdžius
dar ir dar kartą įrėžti save 
štai toks tas skrydis -
amžinybė pramerkus akis