kas mano galvoje, kai pas tave trumpam.

Tavo kambarys verčia užsimiršti. Čia būdama nebejaučiu sniego trupinių už apykaklės. Galiu neskubėdama dėlioti žingsnius atsilupusio tinko begalybėje. Tavo namuose gyvena išdžiuvusios Kalėdos ir neplautų indų piramidės. Vienas langas džiaugiasi sulopyta užuolaida, kitas nuogas, visai kaip ir pas mane.
Džiaugiuosi galėdama prisiliesti prie dulkėtų plokštelių. Tu giri mane, kad pradėjau jų klausyti ir pasakoji apie acid punk. Veikiai pasineriu į tavo žodžius ir atsiduriu septintajame dešimtmetyje, gal vėlesniame laikotarpyje, kas ten žino - juk visi kūrė truputį apsinešę ir atitrūkę nuo realybės.
 Sėdžiu drėgme atsiduodančiame garaže ir klausau derinamos gitaros sąskambių - sumišusių, ne visai tikslių. Kažkur netoliese priešais mane sėdi mergina. Jos lūpos paryškintos purpuriniu lūpdažiu ir aš niekaip nesugebu atitraukti akių nuo jų - taip pretenzingai sučiauptų lūpų dar niekad nemačiau. Nagų lakas atsilupęs, o ir pačios drabužiai labiau drapanos nei jauki mezginių gūžta. Ant kaulėtų pirštų nugulę tik jai vienai suprantami tatuiruočių raizginiai.

 Iš kišenės išsitraukiu šaukštelį ir nagų laką. Vangiai pakylu ir keliauju link tos merginos. Prisėdu šalia, neklausiu nei jos vardo, nei ką ji čia veikia. Nežinau ar ji pati tai žino. Atsuku lako buteliuką ir švelniai paimu jos ranką. Paglostau, o tada priglaudžiu prie veido - nuo jos riešų atvilnija vanilinio tabako dulksna.
Ji ištraukia savo delną. Ima kuistis kuprinėje. Randa tabako ir žiupsnelį jo išberia man į delnus. Tada po truputį ima ir užpildo suktinės vakuumą. Likusius kelis trupinėlius godžiai nulaižo. Jos liežuvis kaip katės. Gelia.
Ji giliai įtraukia ir atlošia galvą. Garažo drėgmė užsipildo salsvu rūku.
Lakuoju jai nagus, o ši man pučia dūmus į kaklą.
 Į kaklą,ten, kur nebūna sniego trupinėlių, kai esu pas Tave.