tik trupiniai minčių

 ***
Ragauju Tavo išvėsusį dantų skonį. Sakyčiau, per naktį prisnigo už lūpų. Pusnys, vien tik pusnys liežuvių erzelynėje. Ir stringančios melodijos. Galėčiau jas sustabdyti, bet erzinu - lai groja tik mane vieną užliūliuojančios dainos. Gal kada pamėgsi jas, galbūt.

***
Šiąnakt sapnavau, kad pasibaigė aliejus. Tavęs ten nebuvo. Dar ryte kažkam pasakojau, kad nesapnuoju artimųjų, pažįstamų, šeimos. Gal nenoriu jų tampytis po savo naktines klajones. O kam? Ten kartais būna taip pavojinga ir baisu. Geriau į kelionę pasiimti nepažįstamus, vos kartą sutiktus pakeleivius. Dėl jų mažiau baugu. Jie tarsi skara žvarbų vakarą prie laužo - gali bet kada nusimesti, sulankstyti ir po kiek laiko išsitraukti kaip naują. Su artimaisiais taip negalima - jie pagavūs mūsų žodžiams, prisilietimams, reakcijoms, pažadams ir viskam ką tik galima padaryti su žmogumi. Kartais niekam nenoriu būti artima. Bijau užgauti.

 ***
Žodžiai kaip vinys. Vėliau juos gali ištraukti, atsiimti, išlupti, bet neužlopysi skylių, o ir vinies, kaip žodžio neištiesinsi - jis visą laiką liks kreivas, nepatikimas, keliantis abejonių. Kartais geriau paglostyti nei šnibždėti.
Surinkinėju žmonių istorijas ir tyliai gyvenu svetimųjų gyvenimus. Galėčiau, nuo pirmo pasitaikiusio kūno nurinkčiau visus apgamus. Pagauta ekstazės apsipilčiau jais it konfeti ir tikėčiausi, kad bent vienas prilips ir taps mano dalimi. Apgamų maniakė. Vakarais prieš miegą kiekvienam vertėtų galvoti apie apgamus. Pasaulis taptų ramesnis.

 ***
Kaip būna taip ramu, kad nieko nesinori, belieka užsidegti žvakes ir iš įvairiausių pakampių susirankioti maisto likučius, nueiti prie veidrodžio godžiai nusilaižyti šokoladu ištepliotas lūpas. Kartais taip ilgai žiūriu į veidrodį, į savo nieko nesakančias akis, kad užmirštu kas tokia esu. Prarandu savo tapatybę ir vardą. Ir man visai patinka tokiai būti - be istorijos. Būti niekuo.

***
Žiūrėk į mane ir žavėkis. Ko man daugiau bereikia. Tarpupirščiais nuvilnija šiluma, o kažkur klajoja mano violetinės akys...