Mėtinis ledinukas burnoje, dulkių nusėtos knygos, grūdėtas smėlis sandariame indelyje, pro langų plyšius besiveržiantys vėjo šuorai, atvėsusi kava ir savavališki prietaisų pataisymai, dažniausiai pasibaigiantys pergalingai - tai vis apie mane. O gal apie tave, kurio nepažįstu ir vis ilgiuosi. Kartais galvoju, kad slepiesi mano pėdose, kirpyklose paliktose kepurėse bei skrybėlėse,skubėjime, o gal neskustų kojų plaukelių šiurkštume. Vis liečiu ir tikrinu. Kai užgęsta diena ir gatves užpildo žibintų šviesos atsitiktiniai praeiviai prieina prie manęs ir siūlo keliauti namo. Kartais kviečia eiti su jais. Bet aš vis laukiu ryto, kol ateis šviesa ir tavo šešėlis dulksna įsilies į eismą. Vis laukiu.****
Žmonės, kurie žiūri į akis ir pasakoja kaip džiaugiasi tave suradę, labiausiai bijo, kad neišeitum.
Kas žino kiek tiesos šioje atsitiktinėje mintyje - proporcingai nuo to, kiek leidžiame sau tikėti senais žemėlapiais ir užgesusiomis kelrodėmis žvaigždėmis. Nuo to, kur tie žmonės mus suranda..
***
Kai pirmą kartą tave pamačiau
mano burnoje gyveno išdegę slėniai
be išminties ir be žodžių taip ir buvau
tu sumaišei kokteilį o aš visas penkiolika
minučių galvojau kad moki groti gitara
vėliau papasakojai buvęs visuose žemynuose
ir juos pamėgęs sakei, nereikia turėti pinigų
jei nori keliauti užtenka padirbti pažymėjimus
galėčiau ir aš taip daryti susimąsčiau
mokykloje pigiai padirbinėdavau parašus
jau tada manyje ruseno verslumo upė
į lagaminą metu apatinius ir knygas
rytoj mano pėdos mindžios didikų žemes
prieš miegą su nostalgija prisiminsiu
tavo istorijų klaidumą...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą