Kavos pertraukėlė pabėgėlių stovykloje

Jis paėmė popieriaus lapą, kuriame buvo pažymėtos mintys, padėsiančios parašyti novelę ar apsakymą. Ant to popieriaus išpylė kokią saują tabako. Tabakas svarbiau nei mano mintys. Jis svarbiau nei tabakas. Sėdžiu kampe it įbaugintas žvėris, nepatikliai stebiu kas čia vyksta. Kaip gali kažkas vykti, kur nieko nėra. Kaip pati įvykau šioje begalybėje tarp man nesuprantamų pasirinkimų versijų. Vis dar žiūriu į jį ir mąstau kiek laiko prireiktų kol užmirščiau. Nesu tikra ar žmogaus buvimo laikas mūsų gyvenime  proporcingas tam, per kurį jį užmirštame. Kartais. Dažniausiai priklauso nuo to, kiek stipriai leidome įsigyventi mumyse. Retai taip. Lengviau leidžiuosi sumindžiojama.

Ne visi paklausia ar gali užsukti į mažyčius nesutvarkytus mūsų gyvenimus. Kiti juose jaučiasi kaip šeimininkai ir vos pravėrę širdies duris ima valyti dulkes ir įkyriai klausinėti ,,O kas čia?"  ,, O kuo jis vardu?" ,, Kada čia buvo?". Nenoriu prisiminti kada buvo mano praeitis. Neįsimenu neapibrėžiamų dalykų. Aš pati praktiškai neįkainuojama relikvija - manyje tiek daug praeities. Kas pasakytų kitaip, visi tampomės nepakeliamus lagaminus su senoviškais servizais, kuriuose slepiasi visos užsilikusios nuoskaudos, sukeltos negebėjimo susitaikyti su ne laiku iš mūsų gyvenimo išėjusiais žmonėmis. Tik nesu tikra ar jie visi tikrai išėjo ne savo laiku. Vis dar galvoju, kad kiekvienas išeina kada jam reikia. Tiesiog. Be jokių dramatiškų atsisveikinimų kaip filmuose. Gyvenime atsikeli ir supranti, kad šiandien ta diena, kai turi palikti žmogų, kuris tau leidžia šokinėti kaip teniso kamuoliukui nenusibrėžiant ribų. Antradienį gali suvokti, kad Tavęs nereikia tam, kuriam maneisi esąs reikalingas. Ir kas čia tokio, tai tik nedidelio masto tragedijos visų karų ir nesantaikų šešėlyje.
Liūdna ne dėl to, kad mus palieka ar mes paliekame. Liūdniausia dėl to, kad niekuomet tam nebūname pasiruošę. Kartais taip norisi bent šiek tiek dirbtinos laimės, kad ryžtamės užsimiršti ir ignoruoti, jog viename ar kitame gyvenime jau esame nepageidaujami ir egzistuojame tik kaip prisiminimai. Būna akimirkų, kai vis įkyriai norisi save priminti. Tos įkyrios kovos su išdidumu ir baime likti vienai...
 Būna, iš ryto prisižadi išeiti iš žmogaus gyvenimo, o vėliau stebi, kaip tarp jo pirštų pabyra išsivadėjęs tabakas.
Niekada nežinai kuris durų užraktas išties bus paskutinis..