Manifestas indų lygmenyje.

           Baisiausiai nervina ant stalo gulintis obuolys ir netvarkingas butas. Turėdama daugiau pinigų pasisamdyčiau namų tvarkytoją ir gulėdama ant sofos žiūrėčiau kaip ji pluša. Aš iš tų, kuriems patinka žiūrėti kaip dirba svetimi. Toks pomėgis yra savotiškas ekshibicionizmas, tačiau nemėgstu savęs varžyti. Gal dėl to, kad paprasčiausiai nežinau kada pasibaigs mano beveik neprasminga būtis šiame pasaulyje. Gyvenu per daug nesistengdama -  nelabai rūpi visokios tamsios dėmės mano biografijoje, kurios niekas neparašys.

            Per daug nesuku galvos. Jei sukčiau, dar nukristų. Neestetiškai atrodytų. O estetika yra bene vienintelis dalykas, kuris retkarčiais mane sudomina dėl savo apčiuopiamumo bei lokalizacijos - ją galiu visur matyti, rasti ir apčiuopti. Ką čia slėpsi, man gražu, kai žiūrint į aptemptas merginų sukneles nesimato jų dėvimų apatinių kelnaičių raštų, o virtuvėje nėra nė vieno nešvaraus indo.  

         Tiesą sakant, jų galėtų nebūti išvis. Jie dūžta, dekoratyvinės gėlytės su laiku nusitrina , ornamentai išeina iš mados ir valgydamas grikių košę turi jaustis taip, tarsi būtum patekęs į praėjusį dešimtmetį. Tie nedėkingi indai gali sugadinti gyvenimą.

           Kai buvau kvaištelėjusi iš meilės nuostabiai gražiam projektuotojui, gimtadienio proga jam norėjau padovanoti pora lėkščių. Jis beveik neturėjo indų. Valgydavome iš tos pačios lėkštės. Kita vertus, jis savo pietų ir kitą valgymo laiką praleisdavo darbe arba greitojo maisto restorane. Kam jam tų indų, kai nėra ką į juos įdėti.

       Nieko jam nedovanojau.  Prisiminiau, kad jį pažįstu gal tik pora mėnesių, galų gale pasibaigė pinigai, tad nebebuvo dėl ko sukti galvos. Vėliau mes nustojome bendrauti, nes jam ,,reikėjo pabaigti rudens sezono projektus". Buvo gaila. Nežinau ko labiau - kad išsiskyrėme ar kad gimtadienio proga jam nepadovanojau lėkščių...

Gal tau patarti?

Žmonės šneka, kad greitai Kalėdos. Noriu būti tokia kaip visi, nes taip patogu, todėl perku nebūtinai reikalingas dovanas, rašau nuvalkiotus atvirukus, nes ne visada prisimenu ką išties kiekvienam noriu palinkėti. Kraunuosi lagaminą ir ruošiuosi namo. Turbūt šiemet nebus tradicinio persirengėlių vakarėlio antrą Kalėdų dieną su truputį girtomis ir pernelyg įsisiautėjusiomis mergiotėmis. Teks keisti stilių bei tradicijas, ant galvos užsimesti fullcap'ą ir hip hopo ritmu judėti į mišką. Žinau, ten yra eglių. Žinote ir jūs. Man taip patinka žmonės, kuriems nereikia aiškinti tokių elementarių dalykų. Dievažin, tikrai nustebčiau, jei būtų kitaip.
Bet aš ne apie tai. Niekada specialiai negalvoju apie ką rašyti, bet šiandien netyčia prisiminiau daug įvairių patarimų. Noriu jais pasidalinti. Gal jie ir banalūs, bet gauti iš nebanalių žmonių. Nesakysiu, ar visais jais naudojuosi. Taigi:
*Visuomet turėk atsarginį. (Čia kalbama apie vaikinus. Buvusio darbdavio patarimas. )
* Atsimink - visuomet tu pirma.(Apie tai, kaip reikia mylėti save. J.)
*Dėl karjeros nemiegok su nė su vienu vyru. (Tėvo patarimas)
*Niekada nevok. Jei ko reikia, paprašyk. (Vėlgi tėvo patarimas. Tenka pripažinti, būdama kokių šešerių pavogiau kelis pusseserės barbių drabužius, bet negalėjau jų naudoti, nes bijojau, kad kas pastebės. Gal po kokių metų ar poros tėvo striukės kišenėje radau kelis saldainius ir užsimaniau juos suvalgyti. Žinoma, aš juos suvalgiau, bet viską apgalvojau ir prieš tai iš duonos kepalo išpjausčiau atitinkamo dydžio ,,saldainiukus", kuriuos suvyniojau į suvalgytų saldainių popierėlius. Viskas buvo gerai, kol to nepastebėjo tėvas. Teko valgyti savo duoniukus. Taigi, gyvenimas mane išmokė - nevok saldainių, nes valgysi duoną. )
*Nesikabinėk prie kitų žmonių, bet jei kas prie tavęs lįs, duok atgal ir ginkis. ( Patarimas lyg ir aiškus. Tiesa, nemažą laiko dalį galvojau, kad čia kalbama apie muštynes. Paskui supratau, kad nebūtinai. Vėlgi patarimo autorius mano tėvas)
*Visuomet prisimink, kas esi. Ernesta. ...... (Daugtaškių vietoje turi būti mano pavardė. Ir  apkritai pavardė turi būti tariama su nežymiu urzgimu ir tokiu balso tonu, tarsi už viso to slypėtų paslaptis. Ir dar patartina iškėlus rodomąjį pirštą pamokomai juo pamojuoti. Tai va, čia dar vienas tėvo patarimas. Bijau, kad kartais jis man sukelia didybės maniją, Juk nenormalu džiaugtis savo vardu, pavarde ir tuo, kas juose slypi. Ar normalu?)
*Nemeluok. Vis tiek gyvenime vėliau ar ankščiau viskas paaiškės. (Patarimas iš senos ir nelabai linksmos situacijos. Nesakysiu kieno tai žodžiai, bet jie lyg filtras leidžiantis pasitikrinti savo sąžinę.)
*Pasitikėk, bet patikrink. (Tėvo žodžiai, bet gali būti, kad jis kur nors juos perskaitė. Bet kokiu atveju nesu tikra ar čia gera mintis...)

* Jei jis tau geras ir tu būk jam gera. ( Draugo architekto patarimas kaip reikia gerai sutarti su vyrais. Labai aiškūs žodžiai, bet tiesą sakant niekada tokių nebuvau surezgusi, todėl ir įsiminiau. )
*Kai įlipsi į autobusą, truputį pasilenk ir praeik pro vairuotoją, Jei vairuotas sustabdys ir paklaus kiek metų, sakyk, kad šeši. Jei klaus dėl ko sulenkusi kelius, sakyk, kad skauda kojas. (Taigi, čia mano močiutė kadaise mokė  aferų ir kaip sutaupyti pinigų. Tą kartą išdegė.  Kitą kartą irgi pasisekė, bet tada buvau didesnė ir jau reikėjo mokėti už autobusą, todėl ji man sustabdė pakeleivingą mašiną, įsodino į ją ir paprašė, kad pakeliui mane paleistų. Linksma ta mano močiutė.)
* Pažinties pradžioje neskubėk atsiskleisti ir iškart nepasakok apie savo veiklas ir pomėgius, kad neišgąsdintum žmonių. (Tai kažkokios Vaidos patarimas. Ji buvo vietinio laikraščio jaunimo puslapio redaktorė. Dalyvavau kažkokiame istorijų konkurse. Ten reikėjo papasakoti apie kokią nors -iausią savo dieną. Aš prikūriau pasakų apie kažkokią mergiotę. Ta istorija nebuvo linksma, nes kažkas vėliau mane guodė. Žinoma, tai buvo juokinga, nes jau tada teko įsitikinti, kad kai kurie žmonės tiki, jog visos užrašytos istorijos yra tiesa. Šiaip ar taip kažkodėl laimėjau ir tai buvo pirmasis mano piniginis prizas už savo rašliavas. Ir atsiimdama prizą gavau laišką. Jame radau šį patarimą.).
* Užsitrauk užuolaidas, kad niekas tavęs nuogos nematytų. (Išties tuo metu dar namuose nevaikščiodavau nuoga, tuo labiau kai kažkas juose būdavo, bet greičiausiai tėvas mano pomėgius numatė iš anksto. )
 * Apsikabink butelį ir gerk. ( Močiutė taip patarė. Dėl ko, neklauskite. Buvo nepatenkinta.)
* Įsigyk Bob Marlio plokštelę, jei kada su draugais rūkysi tą šūdą. (Architekto idėja)
* Jei nori suvilioti vaikiną, vaikščiok nuoga. ( Vėlgi auksinės architekto mintys. Kita vertus, jis teisus. Vaikinas vienos nakties nuotykiui tikrai būtų garantuotas. Gal jau pradėti nusirenginėti?).
* Rimtai nežiūrėk į tą vaikiną, kuris tau rodo dėmesį tik tada, kai yra girtas. ( Draugas, kuris neduoda blogų patarimų - J.)
* Suvalgyk obuolį. Padeda nuo pagirių. ( Seno bendraklasio iš vidurinės patarimas. Nežinau kur jis dabar ir ką veikia.)

Taigi, štai tokie mano gyvenimo patarimai. Jei kurie nors patiko, leidžiu pasiskolinti ir vadovautis jais.
Ramios nakties, mielieji. 

Kavos pertraukėlė pabėgėlių stovykloje

Jis paėmė popieriaus lapą, kuriame buvo pažymėtos mintys, padėsiančios parašyti novelę ar apsakymą. Ant to popieriaus išpylė kokią saują tabako. Tabakas svarbiau nei mano mintys. Jis svarbiau nei tabakas. Sėdžiu kampe it įbaugintas žvėris, nepatikliai stebiu kas čia vyksta. Kaip gali kažkas vykti, kur nieko nėra. Kaip pati įvykau šioje begalybėje tarp man nesuprantamų pasirinkimų versijų. Vis dar žiūriu į jį ir mąstau kiek laiko prireiktų kol užmirščiau. Nesu tikra ar žmogaus buvimo laikas mūsų gyvenime  proporcingas tam, per kurį jį užmirštame. Kartais. Dažniausiai priklauso nuo to, kiek stipriai leidome įsigyventi mumyse. Retai taip. Lengviau leidžiuosi sumindžiojama.

Ne visi paklausia ar gali užsukti į mažyčius nesutvarkytus mūsų gyvenimus. Kiti juose jaučiasi kaip šeimininkai ir vos pravėrę širdies duris ima valyti dulkes ir įkyriai klausinėti ,,O kas čia?"  ,, O kuo jis vardu?" ,, Kada čia buvo?". Nenoriu prisiminti kada buvo mano praeitis. Neįsimenu neapibrėžiamų dalykų. Aš pati praktiškai neįkainuojama relikvija - manyje tiek daug praeities. Kas pasakytų kitaip, visi tampomės nepakeliamus lagaminus su senoviškais servizais, kuriuose slepiasi visos užsilikusios nuoskaudos, sukeltos negebėjimo susitaikyti su ne laiku iš mūsų gyvenimo išėjusiais žmonėmis. Tik nesu tikra ar jie visi tikrai išėjo ne savo laiku. Vis dar galvoju, kad kiekvienas išeina kada jam reikia. Tiesiog. Be jokių dramatiškų atsisveikinimų kaip filmuose. Gyvenime atsikeli ir supranti, kad šiandien ta diena, kai turi palikti žmogų, kuris tau leidžia šokinėti kaip teniso kamuoliukui nenusibrėžiant ribų. Antradienį gali suvokti, kad Tavęs nereikia tam, kuriam maneisi esąs reikalingas. Ir kas čia tokio, tai tik nedidelio masto tragedijos visų karų ir nesantaikų šešėlyje.
Liūdna ne dėl to, kad mus palieka ar mes paliekame. Liūdniausia dėl to, kad niekuomet tam nebūname pasiruošę. Kartais taip norisi bent šiek tiek dirbtinos laimės, kad ryžtamės užsimiršti ir ignoruoti, jog viename ar kitame gyvenime jau esame nepageidaujami ir egzistuojame tik kaip prisiminimai. Būna akimirkų, kai vis įkyriai norisi save priminti. Tos įkyrios kovos su išdidumu ir baime likti vienai...
 Būna, iš ryto prisižadi išeiti iš žmogaus gyvenimo, o vėliau stebi, kaip tarp jo pirštų pabyra išsivadėjęs tabakas.
Niekada nežinai kuris durų užraktas išties bus paskutinis..

Šešėliai terorizuoja

Ir vėl ne žadintuvas mane žadina, o aš laukiu, kol galėsiu jį pažadinti. Laukiu, kol užsimanysiu miego, nors jau ir per vėlu norėti tokių dalykų. Galėčiau išgerti kvepalų buteliuką ar įkąsti atsitiktiniam praeiviui gatvėje, kad tik užmigti. Ragauju rožės žiedlapį. Skonis kaip mirties, nebūčiau pagalvojusi.
Noriu klausytis muzikos, o man meta Milkos reklamas. O dar sako, kad Google viską apie mus žino. Galėtų labiau pasiknisti ir išsiaiškinti, jog nemėgstu šokolado. Gal reklamos būtų įdomesnės. Mačiau vieną tokią, kurioje vyrai pjovė medžius. Nieko sau buvo. Na, ne tie vyrai, o reklamos pateiktis bei muzika.
Vis svarstau ar turėčiau pykti, kad esu tokia nedraugiška sau ir kiek sąmoningai, kiek nesąmoningai bandau susinaikinti. Nežinau. Kaskart atsisveikinant tėvas liepia laikytis. Kaskart pagalvoju: ,,Laikytis. Už ko?".

Turbūt jau laikas užkaisti arbatinuką, praverti virtuvės langą ir išpūsti pirmuosius dar neišsivadėjusios nakties cigaretės dūmus. Ir eiti savęs skaityti.

p.s. Tiems, kurie man nuolat sako, kad liūdnai rašau galiu pranešti, kad maždaug iki vidurdienio ar ilgiau būsiu perdėtai laiminga. Gal net ekstazėje. Geros dienos!

Sveiki, vaiduokliai.

Šiandien nesmagu gyventi. Vis galvoju ką veikia kaimynai devintame aukšte ir kas jie per žmonės. Ar įsileistų, jei vieną naktį paskambinčiau į duris ir paprašyčiau leisti pažiūrėti pro jų virtuvės langą. Aš neįsileisčiau. Bijau durų skambučių. Beldimo į duris. Bijau, kai kas nors atvyksta. Būdama maža čiupdavau brolį už rankos ir bėgdavome slėptis. Dabar bandau išnykti. Mintyse kalbu burtažodžius, kurie turėtų paversti mane nematoma. Tai vienintelė žmogui nebūdinga savybė, kurios visą laiką troškau. Dievažin, geriau pagalvojus mes ir taip esame nematomi. Kaskart praslystame kitiems pro akis ar paskęstame jų vyzdžiuose. Niekas nemato ir neįsidėmi mūsų veidų, jei  nailoninėse kojinėse būna nubėgusi akis. Nemato ir tada, kai širdyje tampa karščiau nei pragare. Kaip gerai. Kad tik nustotume jaustis tokie svarbūs ir jaudintis dėl nepaklusniai nugulusių sruogų ar numindytų batų...

Sveiki, vaiduokliai. Žinojau, kad grįšite. Kas per pasikartojantys motyvai mano galvoje ir ko nerimsta jūsų bespalvė esatis? Spjaučiau į viską, bet vis dar bandote įtikinti, kad reikia pabūti ir čia. pasižiūrėti kaip nepaklusniai gyvenimas slenka. Argi kuris galvojome, kad negalėsime pakeisti savo praeities? Iki tam tikro amžiaus tikėjome laiko mašinomis. Vėliau teko nurimti, supratus, kad vienintelė laiko mašina galinti kur nors nukelti tai mūsų atmintis ir jos kuriami vaizdiniai.
Kartais po kelias paras negrįždavau namo. Įžengus pro kambario duris tekdavo suvokti, kad niekas nepakito, išskyrus manyje atsiradusį lengvą įtarumą bandant prisiminti ar visi daiktai vietoje. Ar ant knygų tiek pat dulkių, ar tiek pat užpelijusių kavos puodelių prašosi būti išplaunami. Vėl iš naujo tenka jaukintis savo būstą. Tai tik įrodo, kad keičiasi ne mūsų daiktai, bet mes patys.
Šiandien viena išmintinga moteris pasakė - diena ilga, gyvenimas trumpas.
Vis galvoju ką daryti su šiais žodžiais. Išmesti ar įsidėti į kišenę.
Jos lūpomis bylojo tai, ko aš dar negaliu suprasti...