taip mes susitinkame iš naujo

    

Ir galiausiai aš suprantu, jog rūkymas prarado dalį žavesį po to, kai buvo uždrausta prisidegti cigaretę baruose bei kitose viešose vietose. Kai šitas draudimas pasiekė Lietuvą, buvau per jauna, jog suprasčiau jo reikšmingumą. Stebiu filmus, kuriuose elegantiškos, trumpaplaukių šukuosenų damos užsirūko. Cigaretės jų rankose atrodo it galingi viliojimo ginklai. Apskritai, tuose filmuose visos cigaretės atrodo tokios minkštos, purios, pilnos nuostabaus dusinančio skonio. Ir moteris, tarp pirštų sukiojanti cigaretę - pasitempusi, lūpas pasiryškinusi raudonais dažais, skrodžiantis žvilgsnis, atrodo, kažkas tuoj nutiks. Tai tokios moterys, į kurias niekada nebūsiu panaši. Aš negaliu pažadėti pavojaus.
       Man parašo brolis, bet nežinau ko galėčiau jo paklausti. Todėl paklausiu kaip jam sekasi, ar jau įprato prie darbo, ar rytoj reikia į darbą, ar dirba pilną darbo dieną, ar turi maisto, pinigų. Jaučiuosi kaip motina, o noriu būti tik sesuo. Nesugebu papasakoti ko nors linksmo, verčiančio iš koto. Aš tik sukuriu tokią atmosferą, kuri verčia tikėti, jog gyvenimas yra sunkesnis nei yra iš tiesų. Todėl dažniausiai stengiuosi niekam be reikalo nerašyti ir neskambinti. Kartais noriu parašyti ir pasikalbėti apie save arba apie tuos, kam rašau, bet, dievaži, nežinau kaip kalbėti ne paviršutiniškai. Man lengviau prieš miegą mintyse pasikalbėti su sau brangiais žmonėmis. Aš taip tikiuosi, jog jie mane išgirsta. Ir taip tikiuosi, jog gyvenimo pabaigoje turėsiu bent vieną žmogų su kuriuo galėsiu pasikalbėti iš širdies, apie jausmus, kurių, atrodo, lieka vis mažiau.
     Taip ir mes vieną vakarą susitinkame iš naujo. Namai kvepia švara ir skalbiniais. Virtuvėje lengva netvarka, atbėga katinas. Garsiai pasisveikinu su tavimi, bet man niekas neatsako. Galvoju, jog išėjai duonos arba, kaip kartais mėgsti, pasislėpei nuo manęs. Pasikabinu paltą, trumpam susipainioju savo naujajame šalike. Nesikeikiu, tačiau atsainiai jį numetu ant batų dėžės. Įžengiu į kambarį ir smalsiai užmetu žvilgsnį į lovą, grindis, rašomąjį stalą. Mūsų namai. Ant palangės pamerktos rožės. Nei tą dieną, nei vėliau jų nefotografavau  - patys tikriausi atsiminimai išlieka mano galvoje. Pastebiu, jog esi balkone. Jaučiu keistą jaudulį, todėl ilgai nelaukdama pabeldžiu į balkono duris. Tu išsigąsti ir pašoki nuo kėdės. Akyse tuo pačiu metu išvystu ir išgąstį, ir nuostabą. Tuomet atrakini balkono duris, įeinu ir mes apsikabiname. Tavo bučinys pilnas tabako ir ilgesio. Esi nustebintas mano netikėto sugrįžimo, manei kad pasirodysiu pora valandų vėliau. Paaiškėja, kad neatidžiai perskaitei žinutę. Mes turime tik valandą iki kol atvyks mano brolis, todėl nekantriai vienas kitą liečiame, glaudžiuosi prie tavęs. Laukiau kol mane nurengsi.
      

     Dienos šviesoje mano krūtys atrodo tokios baltos, laukiu kol delnais jas apgobsi. Jaučiuosi tokia bejėgė, kai tavo akyse matau geismą, kai jaučiu tave. Dažnai jaučiuosi krentanti į begalybę - man taip smalsu kas ten, kur jau turėtų būti pabaiga. Plūstu į tave ilgesiu ir geismu. Akimirkai išnykstu iš šio kambario, tarsi vaiduoklis išsivynioju per sienas ir išrėkiu save.
      Paskui mes kalbamės, atrodo aš net nebūčiau išvykusi. Geriame kavą ir laukiame kol atvyks brolis.  Kai atvažiuoja V.  truputį nustembu pamačiusi jį su barzda - taip atrodydamas jis gerokai primena tėvą. Visi trys išeiname pavalgyti, tuomet keliaujame pirkti vyno, pelėsinio sūrio, cigarečių ir guminių batų. Vakaras kvepia drėgnais lapais, jau tamsu. Grįžę žiūrime keistą rusišką komediją su M. Jampolskiu, geriame vyną. Esu patenkinta naujomis taurėmis, jos sukelia nepasotinamą norą gerti ir gerti. Todėl nenuostabu, kad į vakaro pabaigą pora butelių ištuštėja. Buvo labai gražus vakaras - užmigau pilna laimės ir bendrumo jausmo. Tik katinas galėjo būti meilesnis. Tačiau tai nieko baisaus, savo prieraišumą ir meilumą jis parodė kitomis dienomis.
Taip vieną rugsėjo šeštadienį buvo iškepti paskutiniai kiaušiniai, išvyko mano brolis, o aš pati nepasiėmiau palto, nes buvo šilta. Žmonės kalbėjo, jog prasidėjo bobų vasara...